Melisa (lot. Melissa officinalis) yra daugiametis žolinis augalas, kuris dar nuo senovės laikų plačiai naudojamas tiek medicinoje, tiek kulinarijoje. Liaudyje jis turi įvairių pavadinimų, tokių kaip bičių žolė, bitžolė ar gumbažolė, o gydomosioms reikmėms dažniausiai naudojama antžeminė šio augalo dalis. Melisa pasižymi išskirtiniu citrinos kvapu, kuris dar labiau išryškėja, trinant lapelius.
Melisos aprašymas ir auginimo ypatybės
Melisa gali užaugti nuo 30 iki 80 centimetrų aukščio, tačiau neretai pasitaiko ir aukštesnių egzempliorių. Jos stiebai yra keturbriauniai ir padengti smulkiais plaukeliais. Melisa žydi nuo liepos iki rugpjūčio mėnesio, žiedai būna balti arba šviesiai rausvi. Vaisius – šviesiai rudas riešutėlis, kuris užtikrina augalo paplitimą. Lietuvoje ši žolė natūraliai neauga, tačiau ji sėkmingai auginama daržuose ir soduose. Kad melisa gerai augtų, svarbu užtikrinti saulėtą ar pusiau pavėsingą vietą bei derlingą, drėgną dirvą. Žiemą augalą verta mulčiuoti durpėmis, kad jis apsaugotų šaknis nuo šalčio ir išliktų gyvybingas.
Gydomosios vaistinės melisos savybės
Liaudies medicinoje melisos poveikis vertinamas labai plačiai. Ši vaistinė žolė yra naudojama nuo traukulių, skausmo mažinimo ir širdies veiklos stiprinimo. Melisos ekstraktai lėtina kvėpavimą, mažina širdies ritmą bei padeda sumažinti arterinį kraujospūdį, todėl ją rekomenduojama vartoti esant įvairiems širdies ir kraujagyslių sutrikimams. Be to, melisa yra naudinga virškinimo sistemai, palengvina kvėpavimo takų ligas, tokias kaip astma, ir turi raminantį poveikį nervų sistemai, padedant kovoti su nemiga, isterija bei podagra.
Istoriniai šaltiniai mini, kad melisa buvo vartojama gydyti mikčiojimą ir stiprinti bendrą organizmo tonusą. Jos nuovirai mažina spazmus, šalina skausmus ir vidurių pūtimą. Ši žolė taip pat dažnai rekomenduojama asmenims, kurie po ligų jaučiasi nusilpę, serga migrena ar turi padidėjusį lytinį aktyvumą.
Moterims melisa taip pat padeda sumažinti mėnesinių skausmus ir mažina odos bėrimus, stiprindama bendrą organizmo sveikatą.
Melisos vartojimo būdai ir praktika
Šiandien vaistinės melisos yra plačiai naudojamos ne tik per burną, bet ir išorėje – gydyti odos ligoms, pavyzdžiui, furunkulams. Melisos nuovirais ir antpilais skalaujama burnos ertmė, siekiant pašalinti uždegimus ir mikrobų dauginimąsi. Taip pat juos galima dėti į gydomąsias vonias, kurios ramina nervų sistemą ir mažina raumenų įtampą. Nors melisos poveikis yra daugeliu atvejų teigiamas, svarbu atkreipti dėmesį į galimas kontraindikacijas, ypač tiems, kurie serga širdies ligomis ar buvo patyrę infarktą. Prieš pradėdami naudoti melisos preparatus, rekomenduojama pasitarti su gydytoju.
Augalas pasižymi maloniu ir švelniu citrinos kvapu, todėl melisos arbata yra ne tik sveika, bet ir maloniai skoninga. Ji puikiai tinka vartoti vakarais, kai reikia nuraminti nervų sistemą ir užmigti. Be to, nuovirai iš melisos gali būti pritaikomi kaip natūralūs antiseptikai, padedantys kovoti su įvairiomis uždegiminėmis ligomis.
Apibendrinimas
Vaistinė melisa – tai vertingas augalas, turintis daugybę naudingų sveikatai savybių. Nuo senovės ji naudojama tiek organizmo stiprinimui, tiek įvairių ligų gydymui. Melisos auginimas nėra sudėtingas, todėl kiekvienas, norintis pasinaudoti natūraliais gydymo būdais, gali auginti ją savo namų aplinkoje. Svarbiausia atkreipti dėmesį į tinkamą priežiūrą ir vartojimą, kad ši žolė nevirstų žala sveikatai, o atvirkščiai – padėtų jaustis geriau ir gyventi sveikiau.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.