Pastaruoju metu Lietuvą krečia kunigų seksualinės prievartos prieš nepilnamečius skandalai, kurie vis labiau gąsdina ir atgraso tikinčiuosius nuo bažnyčios. Vienas ryškesnių atvejų – Biržų parapijos kunigas Vidmantas Kareckas, prieš kelis dešimtmečius teistas už dviejų pirmokėlių mergaičių tvirkinimą, vis dar nenusivilkęs sutaną ir aiškiai pareiškiantis ketinimą ir toliau kunigauti.
V. Karecko byla truko prieš beveik 20 metų, kuomet dirbdamas mokykloje kaip tikybos mokytojas, jis buvo pripažintas kaltu dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo. Teismas nustatė, kad kunigas kaišiojo rankas mergaitėms po kelnaitėmis – tai rimtas ir neabejotinas nusikaltimas. Nepaisant to, šiandien jo teistumas jau išnykęs pagal įstatymą, o jis pats tebesitarnauja bažnyčioje. Nustačius šį atvejį, dvasininkas buvo perkeltas iš Panevėžio į Biržų parapiją, kur dirbo rezidentu.
Nors Panevėžio vyskupija anksčiau skelbė, kad kunigui taikomi apribojimai dirbti su vaikais, pats V. Kareckas neigia bet kokias drausmines priemones ir sako nesulaukiantis ribojimų savo veiklai, netgi užsimena apie galimybę vėl tapti klebonu. Jis užginčija kaltinimus, teigdamas, kad nuo jo nusikaltimo nukentėjusios mergaitės vėliau priėmė sakramentus būtent iš jo rankų, kas, pasak jo, esą byloja apie jo nekaltumą.
Tikinčiųjų pasitikėjimo krizė ir bažnyčios vaidmuo
Daugelis tikinčiųjų jaučia stiprų nusivylimą bažnyčia ir jos hierarchija, kuri, jų manymu, slepia nusikalstamą veiklą vykdančius kunigus, perkelia juos iš parapijos į parapiją ir neužtikrina skaidrumo. Apklausa, atlikta 2025 metų pabaigoje, parodė, kad tik 46 proc. gyventojų pasitiki bažnyčia, o pastarieji įvykiai gali dar labiau sumažinti šį skaičių.
Tikinčiųjų bendruomenė reiškia pasipiktinimą ir reikalavimą, kad kunigai, kaltinami seksualiniais nusikaltimais, būtų ne tik nubausti, bet ir visiškai pašalinti iš bažnytinės veiklos.
Dažnas gyventojas pabrėžia, kad negali būti leista tokiems asmenims užsiimti vaikų auklėjimu ar įtakos dvasiniam jų gyvenimui.
Specialistų požiūris ir siūlymai
Psichologai ir psichoterapeutai atkreipia dėmesį, kad pedofilija yra sudėtingas psichinis sutrikimas, kurį galima gydyti, jei kreipiamasi į specialistus ir yra noro keistis. Pedofilija dažniausiai kyla iš žemos savivertės, socialinės izoliacijos ir nesėkmingų santykių vaikystėje ar jaunystėje. Todėl vienas iš būdų mažinti nusikaltimų skaičių galėtų būti privalomas psichologinis testavimas kunigų seminarijose ir parama tiems, kuriems reikalinga pagalba.
Iniciatyvinės grupės atstovai ragina ne tik boikotuoti bažnyčią, bet ir atkreipti dėmesį į sistemines problemas ir reikalauti neeilinių sprendimų. Jie teigia, kad dvasininkai, kaltinami vaikų seksualiniu išnaudojimu, negali likti bendruomenių dalimi ir turi būti atsakingi ne tik teisiškai, bet ir etiniu požiūriu. Kaip vieną galimą sprendimą siūloma įvesti nepriklausomas inspekcijas, kurios stebėtų ir vertintų bažnyčios vidų.
Seksualinis smurtas prieš nepilnamečius Lietuvoje
Remiantis Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, kasmet Lietuvoje registruojama nuo 240 iki 420 atvejų, kuomet vaikai patiria seksualinį smurtą. Pasaulio sveikatos organizacijos statistika rodo, kad vienas iš penkių vaikų patiria priekabiavimą, tačiau ne visuomet šie atvejai yra susiję su kunigais ar bažnyčios darbuotojais. Šios problemos apima platesnį visuomenės kontekstą, todėl sprendimai turi būti kompleksiški ir sistemos lygmeniu.
Bažnyčios specialistai ir istorikai pažymi, kad pastaruoju metu imtasi žingsnių valytis nuo nusikaltimų, tokių kaip pašalinimas iš kunigų luomo ar karantino priemonės. Tačiau visuomenė ir toliau reikalauja daugiau skaidrumo, atsakomybės ir išsamios peržiūros, kaip bažnyčia elgiasi su dvasininkais, kurie įtariami ar kaltinami seksualine prievarta prieš nepilnamečius.
Šiuo metu daug dėmesio skiriama laukiančių teismo sprendimų dvasininkų byloms, tačiau viešojoje erdvėje trūksta viešo dialogo, informacijos ir atsakymų, o tai dar labiau kursto baimes ir netikėjimą.