Žinoma Lietuvos žurnalistė ir laidų vedėja Edita Mildažytė sulaukė dėmesio po to, kai socialiniame tinkle aprašė nemalonų susidūrimą su maisto išvežiojimo paslaugų vairuotoju. Patirtis kelyje įkvėpė kritiką apie tai, kaip sparčiai augantis pagal programėles dirbančių kurjerių ir pavežėjų skaičius keičia eismo kultūrą ir kelia klausimų dėl integracijos bei darbo standartų.
Įraše, kurį ji bendrino ir su naujienų portalu, E. Mildažytė naudojo invazinių rūšių metaforą, lygindama tam tikras žmonių grupes su gamtoje plintančiais, vietos ekosistemą menkinančiais organizmais. Jos žodžiai sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos, nes temą palietė jautrias migracijos ir socialinės integracijos problemas.
Ediktas pranešimas
„Apie invazines rūšis… Net krūpteliu iš nuostabos ir vos nepalendu po prieš eismą riedančiu „Toyota Prius“ automobiliu… Tamsiaodis barzdotas vairuotojas manęs nė nepastebi – jo žvilgsnis seka programėlę mobiliojo telefono ekrane. Lyg to dar būtų maža, išsigandęs priešais nusiverčia dviratininkas su mėlynu krepšiu ant pečių. Visas jo nešulio turinys išrieda iš kuprinės. Vežikas pasitaiso burną dengiantį raištį ir ima krauti užsakytą maistą atgal į termokrepšį. Veš užsakovui. Nesvarbu, kad maistas jau spėjo pabuvoti šalia balos. – Iš kur šitie žmonės? – dingteli mintis. Kas ir kada juos pakvietė? Be kalbos, be įgūdžių, be orientacijos? Kokią ekonominę naudą šaliai atneša maisto išvežiotojai bei pagal programėles iškviečiami automobilių vairuotojai? Šiandien jie keičia net mūsų eismo kultūrą! Ekonominė nauda, sakote? Kam ir kokia? Kažkada iš plačiosios Sovietų Sąjungos dėl ekonominės naudos į Lietuvą buvo įvežtas ir visaip propaguojamas toks Sosnovskio barštis. Buvo tikimasi, kad, jį auginant, vargo su pašarais kolchozuose nebus.
Paaiškėjo, kad jis nuodingas. Šiandien jau ne tik kolūkinių fermų, bet ir Sovietų Sąjungos nebėra… O Sosnovskio barščių – kiek nori! Pamenu, kaip fotografai žavėjosi pajūrine zunda, jos geometriškai tiksliomis formomis… Kol nepaaiškėjo, kad šis išvaizdus invazinis augalas gožia trapią pajūrio florą. O muilinė guboja? Buvo saugoma ir puoselėjama. Didžiausios baudos – ją kopose skynusiems. O šiandien – raukite su šaknimis ir vežkite vežimais. Naikinkite šią invazinę kenkėją! Tas pats su lubinais. Dar visai neseniai jais gerinome dirvas ir laukus, o šiandien skiname glėbiais, kad kitais metais neprisėtų ir tose vietose galėtų vešėti gysločiai bei bitkrėslės. O kormoranai? Vieni juos keikia, kiti žavisi. Dažniausiai tie, kurie gyvena toliau nuo jų kolonijų. Kol kas dar žavimės ir baltaisiais garniais, o štai invazinius vėžius jau mėginame išgaudyti, kad jie nedominuotų prieš vietinius. Gamtoje taip jau yra: kai leidi ar net tyčia įveži agresyvią invazinę rūšį, ji prisitaiko ir nesikuklina – nustelbia vietines. Pradžioje žavesį kelia keli egzotiški daigai… O vėliau jie pakeičia visą ekosistemą. Dabar europiečiai kuria net galingas programas, siekdami išsaugoti vietines, autentiškose vietose teberandamas rūšis. Ypač retas, senose radimvietėse augančias ir lėtai besidauginančias veisles, kurios neatsikuria, jei jų nesaugome“, – socialiniame tinkle rašė E.Mildažytė.
Kontekstas ir viešoji diskusija
Toks vertinimas išprovokavo platesnę diskusiją: dalis visuomenės palaiko griežtesnį požiūrį į darbo kokybę ir eismo taisyklių paisymą, kiti pabrėžia, kad socialinės ir ekonominės problemos sprendžiamos kompleksiškai. Realybėje daug kurjerių darbą atlieka pagal sutartis su platformomis, kurios dažnai nesispecializuoja darbuotojų saugumo ir kalbos mokymo srityse.
Svarbu atskirti dvi problemas – saugumo ir integracijos: eismo saugumą gerina mokymai, licencijavimas, kontrolė bei atsakingų platformų politika; integraciją sprendžia kalbos mokymai, darbo teisės ir įdarbinimo priežiūra. Viešoji erdvė šiuo atveju reikalauja konstruktyvių sprendimų, o ne vien emocinių palyginimų.
Galiausiai šis incidentas primena, kad reikalingas subalansuotas požiūris – pripažinti paslaugų sektoriaus ekonominę reikšmę, bet kartu stiprinti reglamentavimą, darbuotojų rengimą ir viešosios tvarkos užtikrinimą.