Vilniečiai socialiniuose tinkluose dalijasi nuotraukomis ir pastebėjimais: viename iš sostinės troleibusų parkų matomas ne tik viešasis transportas, bet ir gausus lengvųjų automobilių kiekis. Situacija sukėlė diskusiją apie viešojo transporto populiarinimo pastangas ir kasdienius pasirinkimus, ypač augant degalų kainoms ir skatinant gyventojus rinktis tvaresnius keliavimo būdus.
Reakcijų centre atsidūrė ir keleivių asociacijos komentaras, kuris socialiniuose tinkluose cituojamas taip pat tiksliai: „Taip atrodo VVT 1-asis troleibusų parkas („Antakalnio departamentas“) Vilniuje. Tai turbūt ir viskas, ką reikia žinoti apie tai, kaip VVT administracija naudojasi viešuoju transportu – rodyti teritorijos prieigas ir net ligoninės morgo kiemą nėra prasmės”, – rašo Nacionalinė [viešojo transporto] keleivių asociacija.
Kas gali paaiškinti tokį vaizdą?
Pats faktas, kad įmonės teritorijoje stovi darbuotojų ar lankytojų automobiliai, nėra neįprastas: administracija, techninis personalas, tiekėjai ar svečiai dažnai atvyksta automobiliu. Tačiau kontrastas tarp viešųjų raginimų rinktis troleibusus ir realaus vaizdo prieštaringai nuteikia dalį gyventojų. Tokį elgesį lemia keli praktiniai veiksniai – darbo grafikai, reikalaujanti įrankių pervežimo, naktiniai arba ankstyvi reisai, kai viešasis transportas nėra patogus arba nepakankamai dažnas, taip pat trūkstama alternatyvių parkavimo vietų šalia darbo vietos.
Percepcija ir pasekmės
Visuomenės požiūriu, viešojo transporto darbuotojų pasirinkimai turi simbolinę reikšmę: jei patys sektoriaus darbuotojai dažnai renkasi asmeninį automobilį, viešųjų komunikacijos kampanijų kredibilumas gali kristi. Tokia situacija stiprina įsitikinimą, kad viešasis transportas nėra visiškai patogus arba tinkamas kasdienėms kelionėms. Be to, gausus automobilių skaičius įmonės teritorijose didina vietinio eismo apkrovą, reikalauja papildomų stovėjimo vietų ir gali skatinti nepageidaujamą parkavimą šalia techninių zonų.
Galimi sprendimai
Sprendimams svarbu derinti politiką ir praktiką: įmonės galėtų skatinti darbuotojus naudotis viešuoju transportu per nuolaidų programų išplėtimą, darbo grafiko pritaikymą, dalijimosi automobilių sistemas ar kompensacijas už viešojo transporto bilietus.
Miesto valdžia ir viešojo transporto operatoriai gali susitelkti ties geresniu tvarkaraščių derinimu su darbuotojų poreikiais, investicijomis į saugias dviračių saugyklas bei patrauklesnėmis stotelėmis, taip pat aiškiau komunikuoti apie priemones ir jų naudą.
Galiausiai reikalinga didesnė skaidrumo ir dialogo kultūra: viešųjų institucijų pavyzdys ir atviros diskusijos su gyventojais padėtų suprasti praktines priežastis ir kartu suformuluoti priimtinas ilgalaikes priemones, kurios skatintų tikrą perėjimą prie viešojo transporto ir mažintų miesto automobilizacijos pasekmes.