Alytiškės Daivos istorija primena, kad net ir subtilūs pradinių stadijų simptomai gali slėpti sunkią ligą. Pirmasis požymis, kuris ilgai nebuvo traktuojamas rimtai, buvo kojų tinimas. Daugeliui užimtos moters kasdienės pareigos bei įtampa darbe atrodo pakankamas paaiškinimas, tačiau kai simptomas niekur nedingo, buvo atlikti išsamūs tyrimai, kurie atskleidė daug rimtesnį susirgimą.
Diagnozė: Vilsono liga
Vos 38-erių moteriai nustatyta kepenų cirozė ir, atlikus biopsiją bei kitus tyrimus, paaiškėjo padidėjęs vario kiekis hepatocituose – tai būdinga Vilsono ligai. Ši reta genetinė liga sutrikdo vario apykaitą: nors varis yra gyvybiškai svarbus mikroelementas, jo perteklius organizmą nuodija ir lemia kepenų pažeidimą. Nepaisant medikamentinio gydymo, ligos progresas nebuvo sustabdytas, todėl vienintelė išeitis tapo kepenų transplantacija.
Laukimas ir emocinis krūvis
Ilgas laukimas transplantacijos eilėje, nežinia ir blogėjanti savijauta palieka gilų psichologinį ženklą. „Pradėjau sekti naujienas apie transplantuojamus organus. Aš labai laukiau savo eilės, nes mano būklė kasdien vis prastėjo. Kai tik užrašė transplantacijai, į viską žiūrėjau dar ganėtinai atsargiai, nes savo noru ryžtis tokiai sudėtingai operacijai sunku. Bet vėliau supranti, kad kitaip neišgyvensi.
Man gydytojai sakė, kad nebeturiu kitos išeities. Po metų laukimo būklei vis sunkėjant ateidavo mintys: „nejaugi jau viskas? Nejaugi nesulauksiu?“. Vaikai mane ramindavo ir drąsindavo, bet skysčiai vis sparčiau kaupdavosi pilvo ertmėje. Sunkiai veikė net 4 skirtingi antibiotikai, bet gydytojai ramino, kad kartais taip būna“, – prisimena ji.
Skambutis, kuris pakeitė gyvenimą
Po ilgo gydymo etapo ir hospitalizacijos atsiradus donorui, sulaukusi žinios apie tinkamą organą Daiva skubiai vyko į Kauno klinikas. „Kai sulaukiau to skambučio, aš labai apsidžiaugiau. Bet vėliau mintys tarsi aptemo – aš nelabai prisimenu kelionę į Kauno klinikas.
Prisimenu, kad daug kam parašiau žinutes – dukrai, sūnui, kad sumokėtų už butą, nes nežinojau, kada grįšiu, ar išvis grįšiu.
Tačiau jaučiausi gana ryžtingai, labai pasitikėjau gydytojais“, – prisimena Daiva.
Prieš operaciją atlikti tyrimai ir parengimas buvo intensyvūs. „Atvažiavus į ligoninę padarė daugybę tyrimų, paėmė daug kraujo mėginėlių ir pasakė, jog galiu pamiegoti. Nubudus kovo 22-osios ankstų rytą liepė nieko negerti ir pasakė, kad tuoj veš į operacinę.
Dar prieš operaciją pagalvojau, kad Ukrainoje mamos su mažais vaikais slepiasi rūsiuose ir joms dar baisiau ir sunkiau nei man, tad tikrai galiu viską ištverti. Ir ištvėriau. Gydytojai sakė, kad operacija truko 7 valandas. Laimei, ji praėjo sklandžiai“, – sako ji.
Pooperacinis atsigavimas ir naujas gyvenimas
Pabudimas po operacijos atnešė palengvėjimą ir sunkų darbą atstatant jėgas. „Aš net neįsivaizdavau, kad po operacijos bus taip sunku atsistoti, kad kojos nelaikys. Pirmą dieną po operacijos aš atsisėdau su kineziterapeutės pagalba. Buvo sunku, bet bent jau atsisėdau.
Kiekvieną dieną darėsi vis lengviau. Gydytojai ir slaugytojos vis pagirdavo mane, kad sportuoju. Pirmomis dienomis buvau izoliuota, per langelį lubose galėjau matyti tik plaukiančius debesis. Vis prašydavau personalo, kad papasakotų man apie „laisvę”, kur buvo ir ką matė.
Reanimacijoje gulėjau atskirta nuo kitų ligonių pusiau stiklinėmis sienomis. Manęs niekas negalėjo girdėti, todėl aš dainuodavau. Išdainavau visas dainas, kurias tik prisiminiau. Man reikėdavo vėdinti plaučius, todėl dainavimas tam puikiai pasitarnavo“, – juokiasi moteris.
Šiandien Daiva džiaugiasi kiekviena smulkmena: galimybe nueiti į turgų, nusipirkti uogų ar ruoštis paprastam šeimyniškam gyvenimui. „Visa mano patirtis yra tokia, kad nesusidūrusiam sunku suprasti. Nors praėjo nedaug laiko po transplantacijos, jau džiaugiuosi, kad galiu viena nueiti į turgų ir nusipirkti uogų, salotų, o jeigu ne transplantacija, galbūt manęs jau nebebūtų. Mano vaikai vis dar turi mamą…“, – sako Daiva.
Donorystės svarba
Daiva nepamiršta nei savo donoro, nei jo šeimos: „Aš žinau, kad mano donoro ir širdis, ir inkstai buvo transplantuoti kitiems. Aš esu labai dėkinga tiems žmonėms, kad sutiko donuoti savo artimojo organus. Gaila, kad neturiu, kam padėkoti. Noriu, kad jie žinotų, kokia aš dėkinga dabar esu už tai, kad gyvenu“, – graudindamasi sako Daiva. Jos istorija primena, kad organų donorystė gali išgelbėti daugelio žmonių gyvybes ir suteikti antrą šansą gyventi.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.