Vulvovaginitas – makšties ir išorinių lytinių organų gleivinės uždegimas – sukelia didelį diskomfortą ir dažnai vargina kartojamais epizodais. Pastebima, kad dėl tokios ligos moterys į specialistus kreipiasi rečiau nei reikėtų, kartais bandydamos gydytis liaudiškomis priemonėmis arba laukti, kol simptomai praeis. Toks delsimasis gali sunkinti ligos eigą ir net didinti komplikacijų riziką, ypač nėštumo metu.
Simptomai ir jų įvairovė
Vulvovaginito požymiai apima perštėjimą, niežulį, deginimą, padidėjusį gleivių kiekį, skausmą šlapinantis ar lytinių santykių metu. Tačiau šie simptomai nėra specifiniai ir gali atsirasti dėl skirtingų priežasčių. Kaip pažymi gydytoja akušerė‑ginekologė Simona Radžvilaitė: „Dažniausiai moterys, pastebėjusios gausesnes išskyras iš makšties, galvoja apie makšties gleivinės uždegimą, tačiau reikia nepamiršti, kad gausesnės išskyros gali atsirasti ir ne uždegiminio proceso metu. Tai gali būti ir normalūs, cikliniai pokyčiai organizme, kurių nereikia gydyti. Mityba, lytinis aktyvumas, medikamentai, stresas taip pat gali turėti įtakos išskyrų pagausėjimui“.
Priežastys ir diferenciacija
Sukėlėjai gali skirtis: bakterijos, grybeliai, lytiniu keliu plintančios infekcijos, taip pat neinfekciniai veiksniai – alergijos, hormoniniai pokyčiai, svetimkūniai ar net netinkama higiena. Todėl svarbu tiksliai nustatyti priežastį, prieš pradedant gydymą. Gydytoja pabrėžia: „Ne visada makšties gleivinės uždegimo sukėlėjas yra tas pats. Reikia žinoti, kad kiekvieno sukėlėjo atveju ligos požymiai nėra specifiniai, jie gali būti panašūs, bet priežastys gali būti skirtingos. Todėl prieš pradedant gydymą, būtina tiksliai nustatyti, koks sukėlėjas iššaukė simptomus šį kartą, kad būtų paskirtas specifinis gydymas“, − pažymi gydytoja.
Diagnostika ir gydymo gairės
Diagnozei nustatyti atliekami mikrobiologiniai tyrimai, gleivių pasėliai, kartais papildomi PGR testai dėl LPL (lytiniu keliu plintančių ligų) ar hormonų tyrimai.
Infekciniai atvejai gydomi specifiniais antibiotikais arba priešgrybeliniais preparatais; neinfekcinio pobūdžio vulvovaginitai dažnai praeina pakeitus higienos įpročius ir pašalinus dirgiklių šaltinį. Kaip pabrėžia specialistė: „Infekcinės kilmės vulvovaginitams reikia specifinio gydymo antibiotikais ar priešgrybeliniais medikamentais, tokiais atvejais rekomeduoju kreiptis į ginekologą ir nerizikuoti gydantis nepatvirtintomis liaudiškomis priemonėmis“.
Kada skubiai kreiptis į gydytoją
„Į gydytoją ginekologą reikėtų kreiptis tuomet, kai be gausesnių išskyrų atsiranda ir papildomų simptomų, tokių kaip niežulys, skausmas, deginimo jausmas, jautrumas, paraudimas, odos pažeidimai, skausmingi lytiniai santykiai ar pojūčiai šlapinantis“, – įspėja ginekologė. Uždegimas ypač pavojingas nėščiosioms, nes gali didinti persileidimo ar priešlaikinio gimdymo riziką.
Prevencija ir kasdienė priežiūra
Prevencija apima tinkamą intymią higieną: vengti agresyvių prausiklių ir dažnų intymių procedūrų, pasirinkti natūralius pluoštus turinčią apatinius drabužį, keisti higienos priemones reguliariai ir atsargiai vartoti antibiotikus tik pagal paskyrimą. Taip pat svarbu užtikrinti atvirą ryšį su ginekologu, kad būtų galima laiku atlikti profilaktinius patikrinimus. Kaip pabrėžia gydytoja: „Geras kontaktas su ginekologu skatina moterį ne tik kreiptis į specialistą, kai jaučia kokius simptomus, bet ir profilaktiškai pasitikrinti kartą per metus, nes ne visos ginekologinės ligos iš karto pasireiškia specifiniais simptomais.”
Reguliarios profilaktinės apžiūros, atsakingas požiūris į intymią higieną ir savalaikis kreipimasis į specialistą – tai pagrindiniai žingsniai, padėsiantys sumažinti besikartojančių vulvovaginitų riziką ir išsaugoti moterų sveikatą bei komfortą kasdieniame gyvenime.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.