Aurelija Verketė iš Gargždų nuo pirmųjų plataus masto karo dienų įsitraukė į pagalbą Ukrainai ir tebesitęsia jos iniciatyvos. Ji dirba kartu su šeima ir fondo „Susivieniję gerumui“ savanoriais — renka, rūšiuoja ir siunčia daiktinę paramą, siuva vėliavas bei gamina praktinius daiktus kariams ir civiliams. Darbas ir įsitraukimas tapo jos kasdienybe, kuri palaiko tiek materiale, tiek emociškai.
A. Verketė: „Pagalba kitiems yra geriausias vaistas nuo depresijos”
Aurelija sako: „Pagalba kitiems yra geriausias vaistas nuo depresijos”. Šiuo posakiu ji apibūdina ir savo motyvaciją, ir psichologinę naudą, kurią teikia savanoriška veikla. Tai ne tik praktinė pagalba nukentėjusiems — tai būdas jaustis reikalingai, išlaikyti gyvenimo prasmę ir kovoti su asmeniniu nerimu dėl karo grėsmių.
Labdara kaip gyvenimo dalis
Aurelija siuva daugiau nei dešimtmetį, o šeimos verslo pradžia leido jai įtraukti į kūrybinius darbus ir labdarą. Iš audinių ar skiaučių gimsta praktiški daiktai — ženkliukai, maišeliai, užklotai ar specialios juostos, kurios keliauja ten, kur labiausiai reikia. Jos šeima įsitraukė nuo pirmųjų dienų: mama siuva, sūnus prisideda, uošvienė išmoko megzti kojines, o vyras ir brolis padeda logistikoje. Tokia šeimos sinergija leidžia sutelkti jėgas ir palaikyti veiklos tęstinumą.
Savanorystė ir kelionės į Ukrainą
Savanorystė prasidėjo nuo mažų veiksmų — atsakymų į skambučius karštąja linija, rūšiavimo ir siuntų pakavimo. Vėliau Aurelija su vyru keliavo į Ukrainą, kad asmeniškai perduotų daiktus. Kelionės — iššūkis: reikalingas tikslingas svorio ir erdvės planavimas, ilgų valandų darbas ir išradingumas, kaip sutalpinti kuo daugiau būtinybių mikroautobusuose. Tačiau susitikimai su vietiniais kariais ir gyventojais paliko gilų įspūdį — lietuviški kūčiukai ar paprasti užkandžiai tampa džiaugsmo šaltiniu tolimojoje fronte.
Fondų ir visuomenės iššūkiai
Aurelija pastebi, kad paramos srautas palaipsniui mažėja — pirmųjų metų įtampa ir mobilizacija atslūgo, dalis visuomenės priprato, o nuovargis ir informacinis prisotinimas sumažino reakciją.
Ji pabrėžia, kad net mažos dovanos — šilti drabužiai, sauskelnės ar šlapios servetėlės — yra labai reikalingos ir gali turėti didžiulę vertę tiems, kuriems jos siunčiamos. Reaguodama į kritiką, Aurelija sakosi nesusitelksianti į neigiamus komentarus: „Tie pasakymai „geri darbai daromi tyliai“…” — ji tvirtina, kad viešinimas ir raginimas prisidėti išlaisvina daugiau resursų ir neišgąsdina tikrųjų geradarių.
Praktiniai patarimai norintiems padėti
Aurelija ragina prasidėti nuo paprastų žingsnių: pasidomėti, ko konkrečiai reikia fondo puslapyje, surinkti nebenaudojamus, bet geros būklės daiktus ir juos perduoti. Ji primena, kad parama nebūtinai turi būti didelė finansinė — laikas, įgūdžiai siuvant ar mezdant, logistinis palaikymas ir viešinimas dažnai reiškia daugiau nei vienkartinė auka. „Aš dažnai sakau, kad esu savanaudė — padedu ukrainiečiams nenorėdama, kad karas ateitų pas mane ir mano vaikus,“ — teigia Aurelija, kviesdama neprarasti žmogiškumo ir veikti nuosekliai.
