Televizijos laidų vedėja ir visuomeninių iniciatyvų autorė atvirai pasidalijo mintimis apie gyvenimą su diagnoze ir lėtinio skausmo kasdienybe. Jos žinutė socialiniame tinkle sulaukė dėmesio dėl sąžiningumo ir drąsos pripažinti, kad skausmas gali tapti nuolatiniu palydovu. Tokie atviri pasakojimai padeda suvokti, kad tai, ką išgyvena vienas žmogus, neretai yra bendras iššūkis daugeliui.
Atviras pripažinimas ir emocinis krūvis
Indrė savo įraše akcentuoja, kad pripažinimas – dažnai sunkesnė užduotis nei kova. Priimti diagnozę, pripažinti, kad skauda ir kad gyvenimas pasikeitė, reiškia taip pat susidurti su emociniu krūviu: nuolatinis skausmas išbalansuoja kasdienę rutiną, keičia darbo ir asmeninio gyvenimo galimybes, reikalauja fizinių ir psichologinių prisitaikymų. Viešos asmenybės pasisakymai apie tai padeda mažinti stigmatizaciją ir skatina pokalbį apie priežiūrą bei pagalbą sergantiems.
Pacientės žodinė išpažintis
„Pastarieji metai mane išmokė vieno labai svarbaus dalyko – kartais didžiausia stiprybė yra ne kovoti, o pripažinti.
Pripažinti, kad skauda. Kad diagnozė yra. Kad skausmas tapo kasdienybės dalimi. Kad yra dienų, kai pavargsti būti stipri. Ir keisčiausia tai, jog ilgainiui net pamiršti, ką reiškia gyventi be skausmo. Atrodo, lyg jis visada buvo šalia.
Bet kartu supratau ir kitką – kai nustoji nuo jo bėgti, kai nustoji apsimetinėti, kad viskas gerai, pasidaro lengviau. Skausmas niekur nedingsta, bet jis nustoja slėgti taip stipriai. Tarsi paleidi nuolatinę kovą su tuo, ko šiuo metu negali pakeisti.
Žiūriu į gyvenimą ir matau, kaip jis sukasi ratu. Tie patys rytai, tie patys vakarai, tie patys metų laikai. Keičiasi žmonės, keičiasi aplinkybės, o gyvenimo spiralė sukasi toliau. Ir staiga pagaunu save galvojančią – liko visai nedaug iki mano keturiasdešimtmečio.
Keista, bet aš jo nebijau. Priešingai – laukiu.
Laukiu to jausmo, kai nebereikės niekam nieko įrodinėti. Kai galėsiu nusimesti svetimus lūkesčius, etiketes, vaidmenis ir visus tuos žvangulius, kuriuos metų metus nešiojausi dėl kitų.
Gal keturiasdešimt nėra apie senėjimą. Gal tai apie laisvę. Apie drąsą būti savimi. Apie susitaikymą su tuo, kas buvo, ir smalsumą tam, kas dar laukia.
Ir nors šiandien dar skauda, kažkur giliai viduje gyvena labai graži mintis – galbūt netrukus ateis diena, kai atsibusiu ir suprasiu, kad nebeskauda. O jeigu ir neateis, vis tiek būsiu išmokusi gyventi pilną gyvenimą. Ne tada, kai viskas tobula. O dabar. Su visomis savo patirtimis, randais, pamokomis, branda ir dideliu skausmu. linkėjimai visiems kas eina šiuo keliu… tikiu, kad ateis ta diena, kai čiaudėjimas bus pilnavertiškas (supras tik tas kas turi išvaržą)… laikykimės ir pasidalinkime, juk kartais ir tai padeda“, – jautriai rašė I.Bareikienė.
Ką reiškia gyventi su išvarža ir lėtiniu skausmu
Išvarža ir kitos struktūrinės problemos gali sukelti nuolatinį skausmą, judesių apribojimus bei psichologinį nuovargį. Svarbu ne vien medicininis gydymas – fizioterapija, skausmo valdymo planas, laiku suteikta specialisto konsultacija – bet ir socialinis palaikymas bei kasdienės strategijos: skausmo stebėjimas, energijos planavimas, ergonomikos taisyklių taikymas ir psichoterapinė pagalba. Viešosiose diskusijose svarbu priminti, kad palaikymas ir supratimas padeda, o atviri pasakojimai mažina vienišumo jausmą.
Asmens patirtis, kaip ši, yra priminimas visuomenei ir sveikatos specialistams: sveikata apima ne tik fizinę, bet ir emocinę gerovę. Šnekėkime apie tai atvirai, dalinkimės patirtimis ir ieškokime būdų, kaip palengvinti kasdienybę tiems, kuriems skauda.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.