Retų vardų turinčios moterys ir vyrai dažnai susiduria su išskirtinumu, kuris ne visuomet yra malonus. Noriūnų kaime gyvenanti istorijos mokytoja Jugasė Kavoliūnienė gyvena su tokiu vardu visą gyvenimą ir pasakoja, kad dėmesys, kylantis dėl jo, dažnai trukdė būti ramiai ir nuosekliai. Mokytojos patirtis atskleidžia, kaip vardas ir pavardė formuoja identitetą, socialinę patirtį ir net sprendimus dėl savo vaikų vardų.
Vardo kilmė ir reakcijos
Jugasei dažnai tenka aiškinti savo vardo kilmę ir kilmės tarmiškumą. „Noriūnuose mano pavardės kiekvienas gal ir nežino, bet vardą – tai tikrai. Užtenka jį ištarti – ir kiekvienas vaikas parodys, kur gyvenu“, – sako Jugasė Kavoliūnienė. Vardo išskirtinumas kartais tampa ir komplimentu, ir našta: „Mano vardas jau ir yra pravardė“, – kvatojasi istorikė.
Tyrimais ir dėstymu besidomintiems studentams bei dėstytojams tokie vardai kelia papildomą smalsumą. „Kai ateina naujas dėstytojas, jau žinau, kas bus“, – juokiasi moteris. Viename egzamine prof. Sliesoriūnas netgi sušnibždėjo: „Kokį seną pagonišką vardą turite!” – tai paskatino Jugasę domėtis vardų kilme. Vėliau ji sužinojo, kad Jugasė yra labai senas, pagoniškas vardas, galbūt paplitęs ir Žemaitijoje, o kai kuriuose šaltiniuose minimas kaip tarmiška vardo Joana versija.
Pavardės patirtys ir socialinės reakcijos
Nors vardo netikėtumas daug kur sukelia šypsenų, dar daugiau bėdų J. Kavoliūnei kėlė kai kurių žmonių reakcijos į pavardę Ašmegaitė. Viena iš patirčių – vizitas pas odontologę Vilniuje, kai gydytoja palydėjo pasisveikinimu: „Laba diena, Aš mergaite“. Moteris prisimena, kad tada verkė – skaudėjo, jog jos pavardė nesuvokiama ir tampa juokų objektu. Dabar ji linkusi manyti, kad tai buvo gydytojos linksmumas, bet vaikystės ir jaunystės prisiminimai išliko.
Viešumoje ir akademinėje aplinkoje tokie vardai pritraukia dėmesį: dokumentuose, kursų sąrašuose ar seminaruose vardą mėgstama pakartotinai paklausti.
Tokia nuolatinė būtinybė aiškintis – papildoma emocinė našta tiems, kuriems nemalonu būti dėmesio centre. J. Kavoliūnienė atvirai sako: „Dėmesys mane žlugdo, prie žemės priploja, negaliu atsigaut. Man kančia, kai žmonės atkreipia dėmesį”.
Sprendimai šeimoje ir kūrybinė veikla
Patyrusi, kad viešas dėmesys nėra komfortiškas, pedagogė nusprendė savo vaikams skirti paprastesnius, tradicinius vardus – sūnus tapo Audriumi ir Gediminu, sutuoktinio vardas Arvydas. Šis pasirinkimas atspindi norą suteikti vaikams daugiau privatumo ir saugumo, vengiant nereikalingo dėmesio.
Be asmeninių išgyvenimų, J. Kavoliūnienė aktyviai prisideda prie vietos kultūros išsaugojimo: įkūrė kraštotyrininkų būrelį ir mokyklos muziejų, kuriame sukaupta 1099 eksponatai. Muziejus, rankdarbiai ir istorinių artefaktų rinkimas yra jos būdas įtvirtinti praeitį ir perduoti vietos istoriją jaunajai kartai, kartu parodyti, kad net unikalūs vardai ir pavardės yra dalis platesnio kultūrinio konteksto.
Tokia asmeninė istorija primena: vardai ir pavardės gali būti tapatybės ženklai, su kuriais gyvenama ir kuriuos galima paversti asmenine stiprybe arba net stigmomis. Svarbu, kad visuomenė mokėtų gerbti skirtis ir suprasti, jog už kiekvieno vardo stovį – žmogaus gyvenimas, išgyvenimai ir pasirinkimai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.