Buvo prisiminta, kad du įvykiai artimoje praeityje galėjo kelti realų rizikos praplėtimą iki platesnio karo. Šias nuogąstavimus pirmąja ranka aptarė buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su analitiku Vytautu Bruveriu, analizuodami situaciją Artimuosiuose Rytuose ir karo grėsmę Europoje. Pokalbio metu nuskambėjo grėsmingos pastabos apie tai, kaip lokaliniai incidentai gali išprovokuoti platesnę tarptautinę eskalaciją.
Gyvename karo preambulėje
Vytautas Bruveris situaciją apibūdino kaip strateginę aklavietę, kurioje JAV, pasak jo, neranda saugios išeities: „Mano požiūriu, kol kas JAV yra beviltiškoje strateginėje situacijoje: Iranas paėmęs Hormuzą, o per jį – ir Trumpą už gerklės. Akivaizdu, kad lengvai nepaleis. Horizonte nesimato jokios aiškios, akivaizdžios strateginės išeities, kuri būtų gera Amerikai. Net plataus masto karas, antžeminė operacija, greičiausiai baigtųsi akivaizdžia katastrofa, todėl JAV tikrai to nesiims”, – tvirtino V. Bruveris. Tai iliustruoja situacijos sudėtingumą: net ir turint didelę karinę galią, neturima priemonių, kurios užtikrintų priimtiną rezultatą be rimtų pasekmių.
G. Landsbergis atkreipė dėmesį į du incidentus, kurie galėjo būti pereinamieji taškai link platesnės konfrontacijos. Jis sakė: „Už tų durų ganėtinai baisu. Buvo du įvykiai, po kurių, tiesą sakant, tos durys galėjo labai plačiai atsiverti. Vienas iš jų praėjo gal kiek tyliau, nebuvo ypač matomas. Panašu, kad buvo apšaudyta naftos perdirbimo gamykla Egipte ir, panašu, tai buvo padaryta Irano dronais. Kai apie tai perskaičiau, pagalvojau: šitaip prasideda Trečias pasaulinis karas – jau formaliąja to žodžio prasme.
Gyvename galbūt kažkokioje karo preambulėje, esame prie jo priartėję, ir štai užkliudoma 100 milijonų valstybė, kuri laikėsi neutraliai, ir ta valstybė staiga nusprendžia duoti atsaką, be to, didesnį, negu buvo suskaičiuota.
Panašu, kad kol kas iš ten reakcijos nebuvo, ji buvo suvaldyta – Egiptas netgi paneigė, pasakė, kad toje naftos gamykloje įvyko kažkokių techninių sutrikimų, kad viską suremontuos ir viskas bus gerai. Taigi, pasirinko neatverti tų durų, bent kol kas apsimesti, kad už jų nieko nėra”, – kalbėjo G. Landsbergis.
Ukrainos vaidmuo ir rizika eskalacijai
Kitas incidentas susijęs su Ukraina – laivas su Irano vėliava. Landsbergis citavo žurnalistinius pranešimus, pažymėdamas, kad buvo artima raketinė ataka: „Remiantis vienu „The New York Times“ straipsniu, Iranas buvo pasiruošęs duoti balistinį atsaką, paleisti į Ukrainą vieną raketą. Ir, kaip suprantu, kaip straipsnyje buvo paaiškinta, Iraną konsultuojantys trečiųjų valstybių ekspertai pasakė, kad nereikia net ir netyčinių aukų Ukrainoje, nes Ukrainos reakcija gali būti neprognozuojama ir palanki Amerikai, todėl nereikia suteikti Ukrainai galimybes padėti Irano priešininkei. Juokingai nuskambėjo, turint galvoje, kad vienoje pusėje yra pasaulio supergalybė, o kitoje – valstybė, kuri kovoja dėl išlikimo”, – akcentavo G. Landsbergis. Šis pavyzdys parodo, kad net pavieniai veiksmai gali turėti nesuskaičiuojamų pasekmių, ypač kai dalyvauja daug interesų turinčių valstybių.
Atsakymai, pasekmės ir Europos vaidmuo
Landsbergis taip pat aptarė geopolitines pasekmes: kontrolės praradimas Hormuzo sąsiauryje atvertų precedento kelią, kurį galėtų išnaudoti kitos šalys, pavyzdžiui, Kinija. Jis perspėjo, kad toks poslinkis pakeistų jūrinio transporto galių pusiausvyrą ir įkvėptų kitus režimus siekti panašių sprendimų. V. Bruveris kritiškai vertino Vakarų atsaką: nors kai kurie pareiškimai buvo garsūs, realių veiksmų trūksta, o Europa, pasak jų, daug kur tik deklaruoja paramą, bet neturi reikiamų priemonių ir politinės vienybės.
Apibendrinant, pokalbyje nuskambėjo aiški žinia: egzistuoja reali rizika, kad lokaliniai incidentai gali virsti platesne krizė, o sprendimų trūkumas ir geopolitinė konkurencija tik didina įtampą. Reikalingas nuoseklus diplomatinių, ekonominių ir, kur reikalinga, kariniais principais paremtas planavimas, kad būtų išvengta netyčinės eskalacijos.
