Mirtis neegzistuoja: miršta tik fizinis kūnas — ką tai reiškia?

Pomirtinė patirtis ir sielos tęstinumas domina žmones visose kultūrose. Parapsichologės požiūris siūlo modelį, kuriame žmogus – ne vien kūnas, o daugiakūnis organizmas: fizinis kūnas ir keli nematerialūs sluoksniai, kurie po mirties tęsia esybę. Šiame straipsnyje apžvelgiame esmines idėjas, paaiškiname tradicijų ritualų prasmę ir pateikiame kontekstą, kodėl laidotuvės bei atminimo apeigos turi reikšmę tiek likusiems, tiek palikusiems.

Kas lieka po mirties: kūnai ir sąmonė

-Oksana, kas, parapsichologų manymu, nutinka žmogui po jo mirties?

-Kiekvienas žmogus be fizinio kūno turi dar keletą nematerialių. Mūsų fizinį kūną supa eterinis, kuris atsakingas už organizmo sveikatą, paskui – astralinis, gimdantis jausmus ir emocijas, taip pat mentalinis, atsakingas už protą. Toliau eina dvasiniai ir dar aukštesni kūnai, artimiausi Kūrėjui. Kai žmogus miršta, jo fizinį kūną palieka visi aukštesnieji. Eterinis kūnas yra pats grubiausias, neskaitant, žinoma, fizinio, todėl jis pirmas ir suyra – maždaug per tris paras po mirties. Štai kodėl egzistuoja tradicija laidoti tik po trijų parų.

Laidotuvės, atminimas ir prisirišimas

-Kuo gi eterinis kūnas trukdo laidotuvėms, žmogaus juk jau nebėra?

Autorės pastebėjimas paaiškina tradicijų kilmę: artimųjų emocijos, ritualai ir atsisveikinimo veiksmai padeda sielai pereiti. Jei gedintieji stipriai verkia ir prisiriša prie mirusiojo, siela gali jausti trauką likti šalia, dėl to lėtėja jos atsiskyrimas nuo žemiškų prisirišimų. Tad mišios, tylos minutės ir apeigos padeda nukreipti dėmesį į atsisveikinimą bei leidžia sielai pradėti tolimesnę kelionę.

Pomirtiniai procesai ir sielos kelionė

Po trijų parų, pasak parapsichologės, eterinis kūnas suyra ir atsiskleidžia astralinis sluoksnis, kuriame išlieka jausmai, prisirišimai, galimybė lankyti brangias vietas. Devintą parą siela pradeda mažiau domėtis fiziniu pasauliu, o keturiasdešimtą parą – pakylama į aukštesnius sluoksnius.

Tokios praktikos atspindi folklorą ir religines apeigas: devintos ir keturiasdešimtos dienos yra skirtos atsisveikinimui ir atminimui.

Reinkarnacija, karma ir praktinės pasekmės

Siela, apmąsčiusi įgytą patirtį, „išsivalo“ mentaliniame lygmenyje: lieka tik tai, kas naudinga tolesniam tobulėjimui. Reinkarnacija, pagal šią sistemą, priklauso nuo sukauptos patirties ir moralinės brandos — aukštesnės vibracijos pritraukia aukštesnius perėjimus, o žemesni lygmenys gali pasikartoti, kol būsena neištaisoma. Tai paaiškina, kodėl daugelis religinių ir kultūrinių praktikų skatina atleidimą, užuojautą ir asmeninį tobulėjimą.

Apibendrinant: mirties samprata kaip vien tik kūno pabaiga nereflektuoja visumos. Tradicijos ir ritualai turi praktinę reikšmę — ne tik gedinčiųjų emocinei sveikatai, bet ir tam, kaip supaprastinama sielos perėjimo kelionė. Nepriklausomai nuo to, ar tikite pomirtiniu gyvenimu, šių praktikų socialinė ir psichologinė funkcija yra aiški: jos padeda žmonėms susidoroti su netektimi ir suteikti prasmę atsisveikinimui.

Patiko straipsnis? Pasidalink!
Straipsnio autorius: Martyna Baranauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *