Privati porceliano galerija Panevėžio rajone tampa vis dažnesniu vietinių ir sostinėje gyvenančių lankytojų traukos centru: įspūdinga kolekcija, kurioje – daugiau nei tūkstantis du šimtai eksponatų, priverčia aikčioti net ir tuos, kurie manė, jog porcelianas – tik indai spintelėje. Maža galerija atsirado prieš beveik penkerius metus, kai jos įkūrėja, ilgametė kolekcininkė, nusprendė savo pomėgį atverti visuomenei.
Kolekcija ir lankytojų įspūdžiai
Galerijoje eksponuojama įvairaus pobūdžio porceliano: nuo auksu dekoruotų puodelių ir vazų iki subtilių rankų darbo lėkščių bei figūrėlių. Daug eksponatų atkeliauja iš kitų šalių, restauruoti ir anuomet reti, o tarp jų yra net XVIII a. dirbinių. Lankytojai dalijasi stebėjimu ir nustebimu: „Net nesitikėjome, kad tokio masto tas muziejus yra“, – atsiliepė viena viešnia.
Jaučiamas ne tik grožio, bet ir meistriškumo pamatas: „Žmonės čia ateina nieko nesitikėdami, ir matau, kad jiems po truputį akys veriasi ir jos praktiškai visada atsiduria ant kaktos, nes čia ne tik gausu grožio, meno ir estetikos, bet ir istorijos gali pripasakoti tiek, kad maža nepasirodys“, – šypsojosi galerijos įkūrėja Irena Puidokienė.
Vilnietė Natalija juokėsi: „Jaučiuosi kaip dramblys porceliano muziejuje, bijau ką nors sudaužyti, gerai, kad jie dar už stiklo. O skulptūros, kur atvirai stovi – iš karto įtempiu pilvą ir praeinu“. Tokie atsiliepimai rodo, kad muziejus ne tik demonstruoja daiktus, bet ir kuria emocinį ryšį su lankytojais.
Istorijos, restauracija ir ateities planai
Galerijos savininkė dalijasi, kad daug eksponatų dar laikoma dėžėse – kiekvienas jų turi savo istoriją ir reikalauja specialaus eksponavimo. „Planuočiau įrengti vien „Art Deco“ salę arba vien floros ir faunos. Galima būtų padaryti ir vien indų, nes yra nuostabiausių lėkščių tapytų rankomis, kurioms irgi reikalingas specialus išdėstymas, apmąstymas, kaip jas išeksponuoti ir, kad būtų saugu, gražu“, – pasakojo I.
Puidokienė.
Apskritai porceliano gamybos kelią ir technologiją muziejuje taip pat paaiškina savininkė: „50 proc. baltojo molio, 25 proc. lauko špato, 25 proc. kvarco“, – sakė I. Puidokienė. Be to, galima išvysti restauracijos pavyzdžių, kur, pavyzdžiui, senos rankenėlės atkūrimo būdas suteikia papildomos vertės eksponatui: „Seniausias būtų puodelis, kuris datuojamas XVIII amžiumi. Net kabėmis prikabinta rankenėlė, nes tokią restauraciją sugalvojo japonai. Šis restauracijos būdas jau yra kaip paveldas, saugotinas, net prideda vertės“, – pasakojo I. Puidokienė.
Ne visi eksponatai turi simbolinę vertę klasikiniu prabangos prasme – daugeliui lankytojų porcelianas tampa meno ir amatų pažinimu: „Kadangi šiais laikais viskas jau _fotošopu_ daroma, labai smagu pamatyti rankų darbą, tą žmogaus pirštų preciziškumą, ne kompiuterio sukurtą. Tai va dėl to nosis taip ir sukišę“, – sakė vilnietė Eglė. Muziejus skatina ne tik grožio, bet ir atminimo vertę: lankytoja Inga vylėsi atsekti savo giminės dovanas ir priminimus, kurie dabar įgauna naują prasmę šioje erdvėje.
Privatus porceliano muziejus Panevėžio pakraštyje – tai ne tik kolekcija, bet ir kvietimas atrasti praeitį, įvertinti meistriškumą ir, galbūt, surasti savo namuose ilgai pamirštą lobį.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.