Viešoje diskusijoje atsidūrusi Smiltėja Žlabienė pareiškė, kad nėštumo metu vengia echoskopijų ir teigia, jog ultragarsas gali turėti įtakos genetinei medžiagai. „Aš nesidarau [echoskopijos] nėštumo metu. Tik vieną kartą pradžioje, kad patvirtintų [nėštumą]. Toks mano sprendimas, nes aš žinau neigiamą echoskopijos poveikį – jis gali turėti neigiamos įtakos net [DNR] struktūrai“, – sakė ji laidoje „Už ar prieš?“. Šis pareiškimas sukėlė stiprią reakciją tiek medicinos bendruomenėje, tiek visuomenėje.
Kokia yra medicinos pozicija?
Diagnostinė ultragarso echoskopija naudoja nejonizuojantį garsinį bangavimą ir pagal tarptautinius medicinos standartus yra laikoma saugia nėštumo metu. Daugelis pasaulinių ginekologijos ir radiologijos organizacijų pabrėžia, kad profilaktiniai ir diagnostiniai ultragarsiniai tyrimai, atliekami kvalifikuoto specialisto, nekenkia vaisiaus DNR struktūrai. Nerimą paprastai kelia informacijos trūkumas, dezinformacija ir profesionalių ir neprofesionalių šaltinių painiojimas.
Gydytojas vaikų gastroenterologas Vaidotas Urbonas ironizavo: „Tai ir su delfinais negyvenkime, nes jie skleidžia ultragarsą, ir mikrobangų krosnelėmis nesinaudokime.“ Tokie komentarai atspindi gydytojų nuostatą, jog echoskopija, naudojama pagal indikacijas, nėra pavojinga genetinei medžiagai, o kur kas svarbiau — laiku nustatyti vaisiaus ir motinos sveikatos problemas.
Šeimos gyvenimo būdas ir vaikų gerovė
Žlabių šeimos istorija sukelia platesnę diskusiją apie tai, kiek asmeniniai pasirinkimai turi įtakos vaikų teisėms ir gerovei. Pasak publikacijos, Smiltėja gimdė namuose, šeima atsisako skiepų, vaikai ugdomi namuose, o socialiniai pranešimai ir liudijimai sukėlė Vaiko teisių apsaugos tarnybos dėmesį. Po tyrimo visi šeši vaikai liko su šeima, tačiau diskusija tęsiasi.
Vaikų psichiatras Linas Slušnys palietė valstybės vaidmens klausimą: „Valstybė jau seniai turėjo įsikišti ir teikti šeimai pagalbą. Nesakau, kad vaikus reikia atimti, bet reikia padėti jiems, o ponia Žlabienė kažkodėl tą pagalbą vadina ataka“, – teigė jis. Ši nuomonė pabrėžia, kad intervencija privalo būti subalansuota — orientuota į pagalbą ir vaikų interesus, o ne vien į sankcijas.
Viešoji reakcija ir rizikos suvokimas
Žlabių atvejis taip pat parodė, kaip stipriai žmonės bijo, kad nestandartiniai gyvenimo būdai gali paskatinti valstybės įsikišimą. Tai išreiškė ir Žblaičių bičiulė, meditacijų praktikė Simona Kupetienė, bei kiti socialiniai šaltiniai. Kita vertus, žmonės, turėję patirties su sektinėmis struktūromis, pabrėžia, kad vaikams turi būti suteikiama galimybė laisvai pasirinkti, taip kaip sakė Asta Geštautaitė: „Tas gyvenimas kitaip ir savo gyvenimo būdo primetimas vaikams neišeina į gera. Mane mama įtraukė į sektą, primetė savo pasirinkimą, ir aš nuolat gyvenau baimėje.“
Apibendrinant: skubūs, nepagrįsti teiginiai apie medicinos priemonių žalą gali kelti nerimą, todėl svarbu remtis patikimais mokslo šaltiniais ir konsultuotis su specialistais. Valstybės pareiga — užtikrinti vaikų saugumą ir sveikatą, tuo pačiu gerbiant šeimos autonomiją, tačiau esant rizikai — teikti paramą ir, prireikus, įsikišti.
