Gegužės ir liepos renginių kontekste politinių veikėjų pasirodymai religinėse apeigose sulaukė ne tik vietinės, bet ir platesnės viešosios diskusijos. Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos renginys, kuriame dalyvavo ir „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis, tapo ženklu aptarti ribas tarp Bažnyčios ir politikos praktikos.
Vyskupijos paaiškinimas ir reakcijos
Telšių vyskupijos kurija paaiškino, kad atlaidų metu pamaldose dalyvauja delegacijos iš skirtingų dekanatų, ir sveikinimus dažnai tarti deleguojami politikų atstovai. Kurijos teigimu, tą dieną sveikinimo žodį tarti buvo deleguotas Remigijus Žemaitaitis, o vienas iš apdovanojimų skirtas aktyviam parapijos nariui, ne „politiniam“ veikėjui kaip tokiai.
Vis dėlto socialiniuose tinkluose pasipylė kritikos balsai. Tarp jų ir komentatorės įrašas: “Vemti verčia nuo katalikų bažnyčios, kuri suteikia priėjimą nuo sakyklos prakalbas rėžti tokiems politikams \[…\], kaip Žemaitaitis. Išvis, kas čia per tradicija politikams duoti bažnyčioje tribūną susirinkti dėmesio šviesą? Nelaikas šitas tradicijas biškeli keisti?” – socialiniuose tinkluose po parapijos įrašu piktinosi komentatorė.
Eksperto vertinimas: precedento pavojus
Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius įspėja, kad net pavieniai atvejai gali tapti pavojingu precedentu. „Aš į šią situaciją norėčiau pažvelgti iš filosofinės perspektyvos. Norėčiau priminti Immanuelio Kanto moralinį kategorinį imperatyvą, kurį galima suformuluoti paprastai: kai nori kaip nors elgtis, visada paklausk savęs, kas būtų, jeigu visi žmonės taip pradėtų elgtis“, – sakė jis.
Profesorius teigia, kad jei politika taps reguliariai matoma bažnytinėje erdvėje, šventovė rizikuoja taptі politinės reklamos vieta ir prarasti savo dvasinę paskirtį. „Šiame kontekste man kyla klausimas. Buvo pasakyta, kad Bažnyčia yra atvira visiems, taip pat ir politikams.
Jeigu taip, kas nutiktų, jei visi politikai pradėtų naudotis šia galimybe ir Bažnyčią imtų naudoti savo politinei reklamai?
Mano manymu, iš Bažnyčios kaip dvasinės institucijos ilgainiui nieko nebeliktų“, – iškelė klausimą pašnekovas.
Profesorius taip pat pabrėžė: „Jeigu į kritiką bus atsakoma tuo, kad Bažnyčia atvira visiems, įskaitant politikus, reikia suprasti, kad politikai labai greitai pasinaudos tokia galimybe. Jie sakyklą šalia altoriaus naudos savo politiniams tikslams. Net nesvarbu, ką jie ten kalbės <…>, jie tai darys jau kaip politikai, siekdami pritraukti rinkėjų balsų. Ir visiškai nėra klausimas, kokiai partijai priklauso, ar konservatoriams, ar Žemaitaičio „aušriečiams“, ar socialdemokratams,“ – kalbėjo jis.
Pasekmės ir siūlomi sprendimai
Atskirti valstybinių simbolių dalyvavimą nuo politinės agitacijos profesorius laiko svarbia išimtimi: prezidento ar valstybinių vadovų dalyvavimas per valstybinės reikšmės mišias turi kitokį simbolinį pobūdį. Vis dėlto reguliarius sveikinimus ar tribūną bažnyčioje jis vertina kritiškai.
Praktiniai siūlymai – aiškesnės parapijų ir vyskupijų gairės, kurios nustatytų, kada ir kokiomis sąlygomis galima suteikti žodį viešiesiems asmenims, bei viešųjų ryšių politika, kuri apsaugotų Bažnyčios neutralumą. Tokios gairės padėtų išvengti nepageidaujamos politinės instrumentalizacijos ir išsaugoti bažnytinės erdvės dvasinę prasmę.
Diskusija apie ribas tarp religijos ir politinio viešumo išlieka aktuali – ji reikalauja tiek Bažnyčios savimonės, tiek aiškių visuomeninių standartų.
