Kova su pertekliniais svorio kilogramais jau seniai tapo neatskiriama mūsų kultūros dalimi. Reklamos nuolat ragina mesti svorį, o socialiniai tinklai gina lieknumo kultą, tuo tarpu greitasis maistas dažnai kaltinamas dėl įvairių sveikatos problemų. Tačiau ar tikrai būtent antsvoris yra pavojingiausias sveikatai? Naujausi danų mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad didesnė grėsmė gali slypėti ne antsvoryje, o pernelyg dideliame liesume.
Tyrimas, kuriame dalyvavo beveik 86 tūkstančiai žmonių, daugiausia vyresnių žmonių, parodė, kad asmenys su nedideliu antsvoriu arba net lengvu nutukimu nepatyrė didesnės mirtingumo rizikos nei tie, kurių kūno masės indeksas (KMI) svyruoja normos ribose. Šis fenomenas su mokslo terminu „fat but fit”, reiškiantis „storas, bet sveikas“, reiškia, kad žmogus gali būti šiek tiek apkūnus, bet turėti gerą fizinę būklę, aktyviai gyventi ir nepakenkti savo sveikatai.
Lieknumo grėsmės sveikatai
Priešingai – lieknumas, ypač kai KMI mažesnis nei 18,5, susijęs su žymiai didesne mirties rizika. Tyrimų duomenys rodo, kad mirtingumo tikimybė lieknųjų grupėje yra net 2,7 karto didesnė nei normalaus svorio žmonių. Taip pat ir tie, kurių KMI siekia apie 20, turi du kartus didesnę riziką mirti, o tie, kurių svoris yra ties žemiausia normos riba (20-22,5), patiria net 27 % didesnę riziką.
Todėl „liesas, bet sveikas“ frazė realybėje dažnai reiškia „liesas ir sveikatos atžvilgiu pažeidžiamas“. Mokslininkai teigia, kad ši situacija gali būti nulemta kelių veiksnių. Pirma, nesančios ligos gali sukelti nevalingą svorio kritimą ir padidinti mirtingumą. Antra, maža riebalinio audinio atsarga gali būti žalinga ypač vyresnio amžiaus žmonėms, nes net ir nedidelis riebalų kiekis organizme padeda kovoti su ligomis ir greičiau atsigauti. Trečia, aktyvus gyvenimo būdas svarbesnis už patį svorio rodmenį – žmogus, turintis antsvorio, bet aktyviai judantis ir subalansuotai maitinantis, gali būti sveikesnis už labai liesą, tačiau mažai judantį žmogų.
Riebalų rūšys ir jų poveikis sveikatai
Ne mažiau svarbus yra riebalinio audinio pasiskirstymas organizme. Ypač pavojingi yra iš vidaus organų besiribojantys vadinamieji visceraliniai riebalai, kurie skatina širdies ir kraujagyslių ligų riziką bei spartina senėjimą. Kuo kita kūno forma, tuo skirtingas sveikatos poveikis: vadinamieji „obuolių“ tipo žmonės, dažniau vyrų lyties, turi daugiau rizikos susirgti širdies ligomis nei „kriaušių“ tipo moterys, kurių riebalai kaupiasi ant klubų ir dažnai veikia kaip tam tikra apsauga nuo širdies ligų.
Taigi, ar verta stengtis laikytis „idealios“ kūno masės, užuot radus pusiausvyrą? Tyrimai rodo, kad keli papildomi kilogramai neturi būti baime, jei žmogus išlieka aktyvus, sveikai maitinasi ir rūpinasi savo sveikata. Tuo tarpu per didelis liesumas, ypač artimas apatinės normos ribai, gali būti rimtas pavojus gyvybei. Todėl svarbiausia – ne vien tik kūno svoris, bet ir fizinis aktyvumas bei gyvenimo būdas. Agresyvus siekis prarasti svorį gali pakenkti jei jis vedamas be dėmesio sveikatai ir fizinei būklei.
Apibendrinant, tinkamas požiūris į kūno svorį turėtų būti subalansuotas ir individualus, o sveikata – prioritetas, o ne tik ieškojimas idealaus „skaiciaus“ svarstyklėse.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.