Hospisas dažnai suvokiamas klaidingai kaip atsisakymas kovoti arba kaip vien tik mirties laukimas. Tačiau, kaip pasakoja slaugos namų slaugytoja ir paliatyvinės pagalbos mokytoja Ket Murray iš Britų Kolumbijos, tai yra netikras supratimas. „Tai didžiausias mitas. Bet iš tiesų mes mokame suderinti viltį ir realybę”, – sako ji. Ši mintis yra svarbi norint suprasti, kaip teisingai palaikyti sunkiai sergantį žmogų, kad jam likusio laiko kokybė būtų kuo geresnė.
Kas yra hospiso priežiūra?
Paliatyvinė pagalba ir hospiso priežiūra dažnai maišomi tarpusavyje, nors turi skirtingus tikslus ir taikymo laikotarpius. Paliatyvinė pagalba gali būti teikiama nuo diagnozės nustatymo momento ir derinama su gydymo procedūromis – jos tikslas yra kontroliuoti simptomus ir gerinti gyvenimo kokybę. Tuo tarpu hospiso priežiūra skirta tiems, kuriems gydytojai prognozuoja likus ne daugiau nei šešis mėnesius gyventi ir kuriems pagrindinis dėmesys skiriamas komfortui, skausmo malšinimui bei emocinei ir socialinei paramai pacientui ir šeimai.
Hospisas veikia kaip kompleksinė komanda: slaugytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai ar dvasininkai bei savanoriai dirba kartu, kad būtų atsižvelgta į fizinius, emocinius ir dvasinius poreikius. Tokia pagalba nėra pasyvus atsisakymas, o kryptinga, pacientui ir jo šeimai pritaikyta priežiūra.
Kaip paremti žmogų, kuris yra hospise?
Pirmiausia – klausykitės. Dažnai sergantieji nori būti išgirsti, turėti laiko papasakoti prisiminimus arba tiesiog jausti, kad yra kažkieno šalia. Murray pabrėžia, kad svarbu dalytis laimingais prisiminimais ir klausti, apie ką žmogus nori kalbėti: „Vieną dieną jie nori kalbėti apie savo ligą, kitą – apie viską, tik ne apie tai”.
Leiskite žmogui diktuoti pokalbio tempą, gerbkite tylą ir ramybę. Fizinis prisilietimas – laikymas už rankos, švelnus prisilietimas – dažnai yra svarbesnis už žodžius. Jei pacientas nori, verta padėti ir praktiniais darbais: užsukti maisto ar skalbinių, pasirūpinti pagarbinimu medicinos personalui, organizuoti trumpą išvyką ar muzikos klausymą.
Dažnas nerimas nėra susijęs su mirtimi kaip tokią, bet su nežinomybe. Vienas pacientas sakė: „Man baisu ne mirtis… o mirimo procesas”. Hospiso komandos dažnai yra pasirengusios paaiškinti, kas vyksta, ir pasiūlyti konsultacijas, kad sumažintų emocinį skausmą. „Mirtis nėra tokia, kaip ją rodo filmuose, bet hospiso komandose dažnai yra konsultantai, kurie padeda pacientams ir jų šeimoms suprasti mirimo procesą ir pasiruošti tam, kas jų laukia”, – pažymi Murray.
Taip pat svarbu pasirūpinti teisiniais ir praktiniais reikalais iš anksto – tai sumažina stresą artimiesiems ateityje. Suteikite šeimos nariams galimybę pailsėti: trumpas pakeitimas ar keitimasis budėjimais padeda išvengti perdegimo.
Galiausiai, darbas hospise dažnai atveria vertingą perspektyvą. „Aš mokiausi iš žmonių, kurie turėjo laiko pagalvoti apie tai, kas iš tiesų svarbu jų gyvenime. Tai niekada nebuvo prabangūs automobiliai ar dizainerių prekės ženklai”, – prisimena Murray. Ji priduria: „Prisimenu, kaip vieną lietingą dieną išėjau iš darbo ir jaučiau didžiulę dėkingumą už tai, kad turiu rankas ir kojas, kurios veikia”. Tokios patirtys primena, kad artimo palaikymas – ne tik atsakomybė, bet ir galimybė dovanoti ramybę bei orumą paskutinėse gyvenimo akimirkose.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.