Kai vaikui įtariamas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, šeima patenka į laukimo ir nežinios etapą: atsakymų dar nėra, o nerimo jau daug. Svarbu nepamiršti, kad ankstyvoji pagalba reikia ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Tėčio vaidmuo šiame procese dažnai lieka mažiau matomas – jis gali mažiau kalbėti apie savo jausmus, imtis praktinių reikalų arba bandyti „laikytis“ tam, kad apsaugotų šeimą nuo dar didesnio nerimo.
Asmeniniai išgyvenimai: optimizmas, viltis ir skausmas
Egidijaus šeima laukia diagnozės patvirtinimo Vaiko raidos centre. Pirmieji ženklai pasirodė ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais, ir tai sukėlė daug klausimų bei emocijų. „Pradžia tikrai buvo nemaloni. Mintyse turėjau tą jausmą: „Ne, taip negali būti, ne mano vaikui.“ Buvo ir nerimo, ir ašarų. Norisi, kad vaikas būtų kuo sveikesnis. Sunkiausia buvo pripažinti, kad jis gali būti autistiškas. Bet jis yra mūsų mylimas vaikas toks, koks yra“, – pasakoja Egidijus. Jo požiūris iliustruoja, kaip viltis ir optimizmas padeda šeimai matyti mažus žingsnius į priekį ir susikurti kasdienes pergales.
Kita patirtis – Ričardo, kuris augina penkerių metų dvynius. Jis prisimena, kad pradžioje daugelį dalykų lengviau nuvertindavo, tačiau su vaikams augant kai kurie sunkumai tapo ryškesni. „Kai vaikai buvo maži, dar kažkaip nesureikšminau situacijos. Skaudžiau išgyvenu dabar, kai jie auga, o mes matome, kad kai kur esame stipriai užstrigę. Tačiau meilė vaikams nepasikeitė nei prieš diagnozę, nei po jos. Aš juos labai myliu“, – dalijasi Ričardas. Jo žodžiai primena, kad meilė išlieka, o iššūkiai keičiasi laikui bėgant.
Tėčių nerimas ir praktinė pagalba
Psichologijos konsultantė Sandra Lopetaitė atkreipia dėmesį į specifinį tėčių reagavimą: „Vyrams dažnai įprasta veikti: gavus problemą ar užduotį, ją spręsti. Sudėtinga tada, kai sprendimas yra tiesiog laukti ir išbūti.
Laukti, kol šeima pateks į Vaiko raidos centrą, kol bus aiškesnis atsakymas dėl vaiko raidos ir rekomendacijos, kokie turėtų būti kiti žingsniai. Tame laukime yra dvigubas sunkumas: neapibrėžtumas dėl vaiko būklės ir emocinis fonas šeimoje, kurį tas neapibrėžtumas sukelia“, – sako specialistė.
Ji taip pat pastebi, kad daliai tėčių sunku pripažinti, jog situacija juos paveikė: „Kartais žmogų išgąsdina pats jausmų intensyvumas: vyksta kažkas stipraus, ko jis galbūt nėra patyręs ir negali įvardyti. Tada kyla mintis: „Ką aš ten pasakosiu psichologui?“ Nors situacija keičiasi, vis dar stiprus įsitikinimas, kad vyras turi susitvarkyti pats, o pagalbos prašymas reiškia silpnumą. Todėl dažnai pasirenkamas kelias „kažkaip susitvarkysiu pats“, nors jis nėra teisingas.“
„Vis tik šeimos krizėje tėtis dažnai tampa tuo, kuris „laikosi“ ir kartu „laiko“ kitus: rūpinasi buitimi, kitais vaikais, praktiniais reikalais. Tai reikalinga, tačiau turi savo kainą. Krizėje mes mokame atidėti savo išgyvenimus vėlesniam laikui. Vis dėlto, jai atslūgus, būtų svarbu apie tai pasikalbėti su palaikančiu žmogumi saugioje aplinkoje. Neiškalbėtos sudėtingos būsenos niekur nedingsta – jos gali keisti formą ir ilgainiui apsunkinti patį žmogų“, – dalijasi S. Lopetaitė.
Praktiniai žingsniai šeimai
Rekomenduojama kuo anksčiau kreiptis į Vaiko raidos centrą arba ankstyvosios pagalbos specialistus, informuotis apie galimas terapijas ir paramos formas, dalyvauti šeimos konsultacijose ir ieškoti palaikymo grupių, kur tėčiai gali dalintis patirtimi. Svarbu sudaryti paprastą veiksmų planą (Planą A, B ar C), dalytis užduotimis poroje ir leisti tėčiui ieškoti psichologinės paramos. Tokie žingsniai padeda mažinti neapibrėžtumą ir įgyti kontrolės jausmą, kuris ypač reikalingas laukimo bei sprendimų priėmimo etapuose.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.