Privalomojo sveikatos draudimo įmokos formaliai užtikrina, kad gydymas Lietuvos gyventojams būtų „nemokamas“. Vis dėlto realybė yra kitokia: fiksuotas PSD mokėtojų įnašas (2019 m. — 38,74 Eur per mėnesį arba apie 464,88 Eur per metus) dažnai nepadengia visų būtinių paslaugų ir priemonių. Dėl to pacientams tenka mokėti papildomas priemokas arba tiesiogiai apmokėti tyrimus, kurių pagal sistemą turėtų užtekti valstybės lėšų.
Kokios paslaugos apmokestinamos ir kam tenka mokėti?
Pagal Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) atliktą apklausą, kurioje dalyvavo 1 200 onkologinių ligonių, ketvirtadalis respondentų už genetinius vėžio žymens tyrimus sumokėjo pilną kainą. Kas penktam pacientui tenka susimokėti už periodinius kraujo tyrimus, skirtus ligos stebėsenai. Paskirstymas tarp gydymo įstaigų ženkliai skiriasi: Kauno klinikose tokių pacientų – 1 proc., Santaros klinikose – 8 proc., o Klaipėdos universitetinėje ligoninėje – 65 proc.
„Įkainis yra vienodas, įstaiga gauna vienodą kiekį pinigų už suteiktą paslaugą. Ar įstaigos elgiasi teisingai, kai vienos, matome, sugeba tai padengti iš savo kaštų, kitos tą naštą perkelia pacientui?” – teigia POLA prezidentas Šarūnas Narbutas.
POLA atkreipia dėmesį, kad kai kurių tyrimų kaina siekia šimtus eurų. „<...> Tie tyrimai kainuoja 100, kelis šimtus eurų. Mes turime tokią situaciją, kai valstybė nusprendžia kompensuoti inovatyvų vaistą, bet to vaisto monitoravimui – jis veikia ar neveikia nėra pinigų. Tada jau arba įstaiga iš savo lėšų turi tą vėžio žymens tyrimą atlikti arba prašoma susimokėti pacientui. Tai yra ta sritis, kur pacientai dažnai neturi tokių lėšų, jie negali gauti efektyvaus gydymo. Gauna chemoterapija, kuri konkrečiais atvejais nėra pats efektyviausias būdas, <...> liga progresuoja ir dažnai baigiasi paciento mirtimi.”
Priežastys: teisės aktai, finansavimas ir skaidrumo trūkumas
Ekspertai atkreipia dėmesį į kelių dešimtmečių senumo reguliavimą ir nepakankamą finansavimą. Viešosios įstaigos gali teikti mokamas paslaugas, o teisinė tvarka leidžia tik iš dalies kontroliuoti, kada ir už ką reikalauti priemokų.
VLK atstovas pabrėžia, kad institucijos informuoja pacientus apie jų teises: „Siekdami tai užtikrinti, mes dirbame didelį prevencinį darbą ir platiname informaciją visais mums prieinamais kanalais apie tai, kokios yra paciento teisės šitoje sistemoje – kada jis mokėti neprivalo, o kada, pagal teisės aktus, mokėjimas galimas. Nes yra tam tikri atvejai, kai paciento priemoka yra galima”.
Taip pat pažymėta: „Šita nuostata sukuria terpę, kai pacientas, gerai nežinodamas, ar jam reikalinga ta priemonė ar medžiaga, ar ne, jis renkasi ją ir tada moka papildomai,”. Privačiose įstaigose problema dar ryškesnė: „Kai mes kalbame apie privačias gydymo įstaigas, ten yra dar gražiau. Matome, kad paslauga ten yra kompensuojama iš PSDF, bet viena įstaiga paprašys papildomai už tą paslaugą susimokėti net daugiau nei jie gauna iš PSDF. Taip jie gauna dvigubą apmokėjimą, tam nėra kažkokio aiškumo nustatyta. Tarptautinės organizacijos <...>, tarp jų ir EBPO, PSO kalba, kad Lietuvoje pacientų priemokos yra katastrofiškai didelės. Pacientas tiesiog negali tokių priemokų mokėti nuolatos, nes neužteks tų lėšų.”
Kas keičiasi ir ką daryti pacientui?
Valstybinė ligonių kasa registruoja skundus ir rekomenduoja, kad pacientas pirmiausia kreiptųsi į gydymo įstaigos administraciją, pateiktų užklausą raštu. 2018–2019 m. VLK gavo 53 skundus dėl priemokų, iš jų 33 pasitvirtino. Jei skundas pagrįstas, gydymo įstaigai rekomenduojama grąžinti neteisėtai paimtas sumas.
Specialiųjų tyrimų tarnyba pažymi, kad be aiškaus valstybinio modelio ir skaidrių taisyklių sistema liks pažeidžiama: „Kol nebus aiškiai sutarta, kokios priemokos galimos, koks modelis visuomenei turėtų būti priimtinas <...>, kol nebus priimti valstybinio lygmens sprendimai, tol šis egzistuojantis neaiškumas išliks,” – sako A. Staknys.
Jaunųjų gydytojų asociacija ragina vadovų lyderystės ir geresnio pacientų informavimo: „Ne kartą Laisvosios rinkos instituto atstovai yra pasisakę, kad reikėtų legalizuoti priemokas ir taip įnešti skaidrumo į visą sistemą, bet, manau, tai yra kiek simplifikuotas metodas spręsti problemą, nes mes darome B, nepadarę A”, – sako K. Norvainytė.
Galutinė išeitis reikalauja politinių sprendimų: aiškesni įkainiai, teisinis reglamentavimas, vieno langelio skundų sistema ir tinkamas sveikatos sektoriaus finansavimas, kad „nemokamas“ gydymas nebūtų užkrautas papildomomis, pacientams nepakeliamomis išlaidomis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.