Moterų kūnuose kartais pasireiškia netikėti ir sunkiai paaiškinami pojūčiai. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo diskusijos apie vadinamąjį „liūdnių spenelių sindromą“ (angl. Sad Nipple Syndrome) – situaciją, kai spenelių prisilietimas provokuoja staigų liūdesį, nerimą, kaltės jausmą ar net nuojautą, kad artėja kažkas blogo. Šios istorijos tapo plačiai žinomos po to, kai įrašai, kuriuose moterys aprašė tokius pojūčius, sulaukė milijoninių peržiūrų ir masinių pripažinimų: daugybė moterų atrado, kad išgyvena labai panašias emocines reakcijas.
Kas yra „liūdnų spenelių sindromas“?
Specialistai pripažįsta, kad mokslinių tyrimų šia tema labai mažai. Intymios sveikatos ekspertė dr. Susanna Unsworth teigia, kad savo praktikoje iki šiol nesusidūrė su plačiai dokumentuotu reiškiniu, tačiau ją nustebino, kiek daug moterų apibūdina kone identiškus pojūčius. „Moterys apibūdina netikėtai atsirandantį liūdesį, nerimą, kaltės jausmą, ilgesį namams ar net nuojautą, kad netrukus įvyks kažkas blogo”, – aiškino specialistė. Dažniausiai tokios emocinės reakcijos trunka trumpai ir išnyksta pasibaigus stimuliacijai.
Galimi mechanizmai ir ryšys su hormonais
Vienas artimiausių medicininių analogų – D-MER (Dysphoric Milk Ejection Reflex), kai kai kurioms krūtimi maitinančioms moterims pieno išsiskyrimo metu staiga atsiranda liūdesys arba nerimas. Tai rodo, kad biologiniai mechanizmai, susiję su spenelių jutimu ir hormonų atpalaidavimu, gali lemti ir negimdžiusioms ar nemaitinančioms moterims pasireiškiančias reakcijas. Spenelių ir krūtų stimuliacija veikia oksitocino kiekį organizme, o oksitocinas reiškia daug daugiau nei tik gimdymo ar maitinimo proceso reguliavimą – jis veikia ir emocinę būseną, prisirišimą bei nuotaiką.
Kodėl vienos moterys reaguoja, o kitos ne?
Kol kas nėra vienareikšmio atsakymo. Ekspertai nurodo kelis veiksnius: individualų nervų sistemos jautrumą, ankstesnes emocines patirtis, streso lygį, genetinius ir hormoninius skirtumus.
Panašiai kaip su priešmenstruaciniu sindromu ar disforiniu sutrikimu, hormonų svyravimai gali turėti skirtingą poveikį skirtingiems žmonėms. Taip pat reikšmės gali turėti kultūriniai ir psichologiniai aspektai – kaip žmogus interpretuoja jutiminę patirtį ir kokią prasmę jai suteikia.
Ką daryti ir kada kreiptis pagalbos?
Nors specifinio gydymo šiai problemai kol kas nėra, ekspertai rekomenduoja stebėti simptomų dažnumą ir aplinkybes: fiksuoti, kas provokuoja pojūčius, vengti dirgiklių (tam tikri drabužiai ar liemenėlės), taikyti atsipalaidavimo ir kvėpavimo technikas. Jei simptomai sukelia rimtą diskomfortą ar trukdo artimiems santykiams, gali būti naudinga psichologinė pagalba, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija. Taip pat svarbu kalbėtis su sveikatos specialistu – gilesnei įvertinimo reikalaujančiais atvejais galima atlikti neurologinį ar endokrininį tyrimą.
Galiausiai, reiškinio populiarumas socialiniuose tinkluose akcentuoja poreikį daugiau mokslinių tyrimų: tik sisteminė analizė gali paaiškinti biologinius ir psichologinius priežastinius mechanizmus ir pasiūlyti efektyvias intervencijas. Kol kas svarbiausia – pripažinti patiriamus pojūčius, nedemonizuoti jų ir ieškoti pagalbos, jei jie trukdo kasdieniame gyvenime.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.