Gimdos mioma yra vienas dažniausių gerybinių navikų moters organizme. Statistikos duomenys rodo, kad miomos aptinkamos apie 21 proc. moterų 30–35 metų amžiuje, o tarp 46–50 metų amžiaus moterų jų paplitimas gali siekti 63–75 proc. Rizikos veiksniai apima rasę (miomos dažnesnės tam tikroms etninėms grupėms), amžių, ankstyvą menstruacijų pradžią, genetinį polinkį bei kai kurias sveikatos būkles, pavyzdžiui, nutukimą ar aukštą kraujospūdį.
Simptomai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Miomos dažnai būna besimptomės ir aptinkamos atsitiktinai ultragarso tyrimo metu. Vis dėlto daliai moterų gali pasireikšti gausus arba gausėjantis kraujavimas menstruacijų metu, ilgesnė menstruacijų trukmė, skausmas arba spaudimas dubens srityje. Dėl didelės arba greitai augančios miomos gali būti juntamas spaudimas į šlapimo pūslę (dažnas šlapinimasis), tiesiąją žarną (vidurių užkietėjimas) arba bendras dubens diskomfortas. Tokie simptomai yra signalas kreiptis į gydytoją ir įvertinti situaciją.
„Bent kartą per pusantrų metų mes rekomenduojame moteriai pasirodyti pas ginekologą. Ultragarso tyrimo metu [miomos] yra lengvai aptinkamos.
Galima jas pamatyti net ir visai mažas. Jei jos nesukelia jokių simptomų, raminame moteris, kad nereikia išsigąsti, kad tai pats dažniausiais gerybinis navikas“, – sakė medikė.
Gydymo galimybės ir sprendimo kriterijai
Gydymo taktiką lemia miomos dydis, vieta, simptomai ir moters planai dėl vaisingumo. Pagrindiniai konservatyvūs metodai apima hormoninį gydymą – kontraceptines tabletes arba gimdos vidinę spiralę, išskiriančią nedidelį progesterono kiekį. Taip pat naudojami selektyvūs moduliai, pavyzdžiui, ulipristalio acetatas tam tikrais atvejais.
„Galima pradėti nuo hormoninio gydymo kontraceptinėmis tabletėmis. Kai kuriais atvejais geras būdas yra spiralė, išskirianti labai nedidelį progesteroninio hormono kiekį. Dar vienas šiandien populiarus vaistas su veikliąja medžiaga ulipristalio acetatu. Jį moterys, neturinčios kepenų funkcijos sutrikimų, gali naudoti tris mėnesius ir tokiu būdu išvengti operacijos“, – sakė ginekologė.
Chirurginės intervencijos parenkamos atsižvelgiant į miomos vietą: kai ji išauga į gimdos ertmę ir sukelia kraujavimą, taikoma hiteroskopija; miomos gimdos raumenyje ar išorinėje pusėje dažnai šalinamos laparoskopiškai. Taip pat yra angiografinis metodas – miomos kraujagyslių užkimšimas, dėl ko darinys nyksta.
„Šis metodas priklauso nuo miomos vietos. Jei ji yra po vidine gimdos sienelę išklojančia gleivine, tokia mioma dažniausiai sukelia kraujavimą, ją galima pašalinti hiteroskopijos būdu, tai yra, patekti į gimdą ir ją išgliaudyti. Kitos miomos gali būti gimdos raumenyje arba po sluoksniu, dengiančiu gimdą iš išorės. Tuomet atliekamos laparoskopinės operacijos, jei tai įmanoma. Ir tik kai kuriais atvejais – kai jos labai didelės arba jų labai daug, kai moteris yra menopauziniame amžiuje, galima siūlyti radikalią operaciją – gimdos pašalinimą“, – pasakojo medikė.
„Negalima pasakyti, kuris būdas geriausias. Visi yra siūlomi ir naudojami, atsižvelgiant į konkretų atvejį. Žinoma, prioritetas yra tam būdui, kuris reikalauja mažiausnios chirurginės invazijos“, – teigė ginekologė.
Nėštumas, prevencija ir tolimesni žingsniai
Mažos miomos paprastai nesutrukdo pastoti ir nebūtinai kelia pavojų nėštumo eigai, tačiau kiekvienu atveju verta pasikonsultuoti su gydytoju planuojant nėštumą. „Planuojant nėštumą, labai sveika pasitarti su savo gydytoju, bet ne visada taip išeina. Mažos miomos nėra pavojingos. Nėštumo metu jos kartais gali paaugti, bet tai nėra pavojinga. Jei moteris nepastoja ar persileidžia, tuomet įvertinami visi galimi veiksniai ir kartais siūloma pašalinti miomą, jei ji didelė”, – tvirtino R. Nadišauskienė.
„Net jei buvo atlikta miomos pašalinimo operacija, būsimam nėštumui tai problemų sukelti neturėtų. Svarbu, kad moteris apie tai informuotų savo nėštumą prižiūrintį gydytoją”, – teigė pašnekovė.
Prevencijos priemonių, kurios garantuotų, kad miomų nebus, nėra – daug lemia genetika ir hormonai. „Tai daugiau susiję su genetinėmis priežastimis, o ne gyvensenos būdu. Moterims, kurios turi didelį estrogeno kiekį arba receptorius, kurie jautriai reaguoja į estrogenus, yra didesnę miomų tikimybė. Reikia tikrintis.
Svarbu neišsigąsti, jei gydytojas pasako, kad yra nedidelė mioma. Jei moteris arti menopauzės, galima nieko nedaryti, nes yra tikimybė, kad ji savaime sumažės. Kiekvienas atvejis yra individualus. Tikrai nereiškia, kad reikia pulti operuoti. Jei vieno gydytojo pasiūlytas sprendimas neįtikino, galima pasikonsultuoti su kitu specialistu”, – sakė ginekologė.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.