Priklausomybė dažnai klaidingai interpretuojama kaip asmeninis silpnumas ar trūksta valios. Specialistai teigia, kad tokie požiūriai ne tik naikina supratimą apie ligos prigimtį, bet ir trukdo ieškoti pagalbos. Straipsnyje aptariama, kokie mechanizmai veikia priklausomybės pradžioje ir vėlesniuose etapuose, kaip formuojasi motyvacija kreiptis gydymo ir ką gali nuveikti artimieji bei specialistai.
Ką sako specialistai apie motyvaciją?
Respublikinio priklausomybės ligų centro atstovė pabrėžia, kad dažnai žmonės kreiptis pagalbos verčiami išorinių aplinkybių — pradedant artimųjų pastabomis ir baigiant grėsmėmis netekti vaiko ar sveikatos problemomis. Ji atkreipia dėmesį į svarbų momentą:
„Žmones veikia skirtingi dalykai. Vieni atranda motyvaciją sužinoję, kad vartojimas stipriai pakenkė sveikatai ir tęsiant gresia pasekmės. Kitiems pakanka artimųjų paraginimo. Treti atvyksta ne savo pasirinkimu, o nukreipti vaiko teisių, probacijos, kitų tarnybų. Visais atvejais vien atvykimas iki mūsų jau yra pirmas žingsnis, net jei kažkas privertė jį žengti, nes su atėjusiu žmogumi gali kalbėti specialistai, siūlyti gydymo metodus, „užkabinti“ ir sužadinti vidinę motyvaciją, reikalingą sėkmingai sveikti“, – pranešime žiniasklaidai sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja Eglė Lydekaitė.
Kodėl „valia“ čia nepadeda?
Priklausomybė yra sudėtingas psichikos ir elgesio sutrikimas, kuriame biocheminiai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai susipina taip, kad žmogus praranda ankstesnius pasirinkimus. Specialistė tai apibendrina aiškiai:
„Valia čia niekuo dėta, kaip valia nepadės, pavyzdžiui, nesusirgti onkologine liga ar nuo jos pasveikti. Ir pasirinkimas buvo pačioje vartojimo pradžioje, o vėliau pasirinkimo nebelieka, tik liga ir būtinybė, be kurios žmogui atrodo neįmanoma išgyventi. Todėl ne tik gydome sergantįjį, bet ir kviečiame konsultuotis jo artimuosius – apie patį priklausomybės mechanizmą, gydymo būdus, kaip gyventi šalia priklausomybę turinčio žmogaus, kaip įtikinti jį kreiptis pagalbos”, – komentuoja E.Lydekaitė.
Ypač sudėtinga motyvuoti tuos, kurie palaiko socialinius vaidmenis — dirba, rūpinasi šeima, tačiau vienu metu slepia vartojimą ar lošimus. Specialistė apie juos sako:
„Šie žmonės yra savotiška pilkoji zona, nes tarsi turi socialinį gyvenimą, finansų, darbą, bet šalia visada yra vartojimas ar lošimas, kuris rodo, kad nėra gerai. Tokiais atvejais gali padėti išorinė motyvacija, nes jie patys savo vartojimą ar elgesį dažnai neigia. Jei pasako kažkas iš šalies, kad yra problema, vadinasi, ji tikrai yra ir gana didelė, nes jau pastebi kiti. Tai gali būti ne tik šeima, bet ir draugai, kolegos.”
Artimieji: kaip padėti be žalos?
Artimųjų elgesys reikšmingai veikia ir priklausomo žmogaus, ir pačių artimųjų emocinę būklę. Intervencijos, kad ir motyvuotos geriausiais ketinimais, kartais dar labiau gilina problemą. Specialistė atkreipia dėmesį į išgyvenimus namuose:
„Dažnai artimieji grasina išvaryti iš namų. Juos galima suprasti, pyktis kyla iš beviltiškumo vis bandant padėti ir atsitrenkiant tarsi į sieną. Vis dėlto grasinimai dažnai neveikia. Žmones, kurie vartoja ir bijo gatvės gyvenimo, tas gali kažkiek paveikti, bet daugelio ultimatumai nepasiekia. Be to, dažnai tokie grasinimai skaudina ir pačius artimuosius – ne viena mama yra pasakojusi, kad iš pradžių liepė vaikui išeit iš namų, po to pačios ieškojo, kur jis yra, nes o jei kažkas atsitiks, jei perdozuos būtent tada ir visą gyvenimą teks gyventi su kaltės jausmu“, – aiškina ji.
Gydymas – procesas, o ne vienkartinis veiksmas
Abstinencijos valdymas yra tik pradžia. Specialistė tai aiškiai apibūdina:
„Dažnai žmonės klaidingai galvoja, kad abstinencijos gydymas ir yra visas priklausomybės gydymas. Vien suvaldyti abstinencijos simptomus nepakanka, nes žmonės vis dar nemoka gyventi su vidine tuštuma, kuri neabejotinai atsiranda, kai nebelieka vartojimo, jie nežino, kuo užpildyti laiką. Arba atsiranda gėda dėl buvusio vartojimo, ir ją reikia išmokti priimti, kaip ir kitas kylančias emocijas. Be specialistų pagalbos dažniausiai sunku atrasti tinkamus įveikos būdus ir sprendimus, todėl po abstinencijos gydymo būtina psichosocialinė pagalba”, – teigia E.Lydekaitė.
Ilgalaikė sėkmė dažnai remiasi reabilitacija, savitarpio pagalbos grupėmis ir šeimos įtraukimu. Sveikimas yra ilgas procesas, reikalaujantis supratimo, kantrybės ir sisteminės pagalbos tiek iš specialistų, tiek iš artimųjų.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.