Nutukimas yra viena dažniausių lėtinių ligų, tačiau daugeliui žmonių svorio mažinimas nesibaigia visam laikui – pasiekus rezultatą jis dažnai sugrįžta. Dažnai šį reiškinį visuomenėje supaprastintai aiškinama kaip valios stoką, tačiau realybė yra sudėtingesnė: į svorio svyravimus įsijungia biologiniai mechanizmai, psichologiniai faktoriai ir kasdienio gyvenimo aplinkybės.
Biologiniai veiksniai: organizmo gynyba prieš svorio kritimą
Vienas svarbiausių paaiškinimų – organizmo fiziologinė reakcija į energijos trūkumą. “Skaičiuojama, kad apie 90 proc. žmonių, sėkmingai sumažinusių kūno svorį, per vienerius–penkerius metus jį susigrąžina, o kai kuriais atvejais priauga dar daugiau. Jei nutukimas būtų tik pasirinkimas ar valios klausimas, nematytume tokio masto problemos,” – primena specialistai.
Metabolizmo lėtėjimas, didesnis alkio hormono grelino kiekis ir sumažėjęs sotumo hormono leptino efektyvumas daro žmogų linkusį valgyti daugiau. Taip pat mažėja energijos sąnaudos kasdieninei veiklai – organizmas „taupo“ ir sukuriamas didesnis pavojus priaugti svorio. Tokios hormoninės ir metabolinės permainos reiškia, kad svorio palaikymas reikalauja ilgalaikio, ne vien trumpalaikio pastangų periodo.
Elgesio, miego ir streso vaidmuo
„Iš šalies tai dažnai atrodo kaip motyvacijos stoka, negebėjimas laikytis plano ar grįžimas prie senų įpročių. Tačiau tokia interpretacija pernelyg supaprastina problemą ir žmogų palieka vieną su kaltės jausmu. Organizmas aktyviai priešinasi svorio mažėjimui: stiprėja noras valgyti kaloringesnį maistą, sunkiau išlaikyti anksčiau veikusią rutiną, o ta pati mityba ar fizinio aktyvumo veikla ilgainiui gali duoti vis mažesnį efektą“, – sako gyvensenos medicinos specialistė.
Be biochemijos, reikšmę turi prasti miego įpročiai ir lėtinis stresas: miego trūkumas didina apetitą ir troškimą saldžiam maistui, o nuolatinis stresas skatina kortizolio išsiskyrimą, didinant impulsyvų valgymą. Emocinis valgymas, socialinės aplinkos įtaka ir kasdienės automatizuotos mitybos taisyklės – visi šie veiksniai palengvina senų įpročių sugrįžimą.
Kaip užtikrinti ilgalaikį rezultatą?
Šiuolaikinėje praktikoje vis labiau pabrėžiama, kad svarbiausia nėra idealus svoris, o sveikatos gerinimas ir praktiškai pasiekiami tikslai. Net 5–10 proc. svorio sumažėjimas gali reikšmingai pagerinti kraujospūdį, gliukozės kontrolę ir kepenų būklę. „Pažangą svarbu vertinti ne vien kilogramais. Žmogus gali pradėti reguliariau valgyti, daugiau judėti, geriau miegoti, lengviau atpažinti emocinį valgymą, tačiau svoris kurį laiką gali keistis lėtai,“ – pažymi specialistė.
Praktiniai žingsniai: pasirinkti ilgalaikį, individualizuotą mitybos planą, kurį žmogus sugebės laikytis; valdyti miegą ir stresą; ieškoti paramos – tiek medikų, tiek psichologų ar palaikymo grupių; prireikus svarstyti medikamentinį gydymą ar chirurgines intervencijas kaip dalį ilgalaikio plano. Pacientų klausimas „kokia dieta geriausia?“ sulaukia aiškaus atsakymo: „Pacientai dažnai klausia: kokia dieta geriausia? Mano atsakymas – ta, kurios žmogus gebės laikytis ilgą laiką, iš esmės visą gyvenimą.”
Atkrytis neturėtų būti traktuojamas kaip visiška nesėkmė, o kaip signalas peržiūrėti strategiją ir stiprinti ilgalaikę paramą bei gyvenimo būdo pokyčius.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.