Atšilus orams, miškuose ir parkuose ima knibždėti erkės. Nors šie voragyviai dažnai sunkiai pastebimi plika akimi, jų keliama žala – didžiulė. Erkių pernešamas erkinis encefalitas gali sukelti skaudžių pasekmių žmogaus sveikatai, kartais ši liga net gali baigtis mirtimi.
Aplinkosaugininkas ir gamtos tyrinėtojas Selemonas Paltanavičius atskleidė, kaip apsisaugoti nuo erkių ir kodėl vienus žmones jos puola dažniau nei kitus.
Erkės – voragyviai, ne vabzdžiai: kur jų sutinkama ir kokių rūšių bijoti?
„Visų pirma, erkės yra ne vabzdžiai, o voragyviai. Taigi ir jų biologija yra visai kitokia“, – pabrėžia gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Nors gamtoje egzistuoja šimtai erkių rūšių, kurių dauguma yra smulkios dirvožemio „dirvodarininkės“ ir joms nereikia bijoti, didžiausią pavojų kelia kelios didesnės iksodinių erkių rūšys. Lietuvoje dažniausiai sutinkamos šuninės ir pievinės erkės.
Mitas, kad erkės gyvena tik miškuose, yra klaidingas. S. Paltanavičius teigia, kad šių voragyvių galima aptikti kone visur – net didesniuose miesto skveruose ir parkuose. „Dažniausiai erkės į miestus atkeliauja su paukščiais, gyvūnais, pavyzdžiui, lapėmis“, – aiškina gamtininkas.
Išskirtinis erkių gyvenimo ciklas: nuo kiaušinėlio iki kraujo siurbimo
Erkės pasižymi itin įdomiu vystymosi ciklu. Pavyzdžiui, šuninės erkės. Iš kiaušinėlių išsiritusios vos pusės ar vieno milimetro dydžio erkutės savo sandara yra kone identiškos suaugusioms erkėms. Nors ir mažos, jos jau maitinasi krauju, prisikabinę prie paukščių, driežų ar net žalčių. Pasimaitinusios erkės neriasi iš savo tvirto apdangalo ir per pusę ar aštuonis mėnesius užauga. Didesnės užauga patelės, kurios vos užaugusios būna pasiruošusios brandinti kiaušinėlius.
Kodėl erkės renkasi būtent jus? Citrusiniai kvapai ir kraujo grupės – mitai
„Patarimų pasitaiko visokiausių. Yra net mitų, kad erkėms labiau patrauklios yra tam tikros kraujo grupės“, – sako S. Paltanavičius, paneigdamas populiarias teorijas. Kalbant apie citrusinius kvapus kaip apsaugos priemonę, gamtininkas skeptiškas. „Mes, žmonės, citrusinius kvapus įsivaizduojame vienodai. Juk jie yra gana aitrūs, tačiau biocheminė kvapo formulė mums mums yra nežinoma. Negaliu paneigti, jog kažkuri kvapo dalis erkėms gali net patikti“, – pastebi jis.
Pasak S. Paltanavičiaus, didžiausia paslaptis slypi mūsų pačių kvape. „Mes patys nežinome savo kvapo. Jo nepanaikina jokie kvepalai. Kitaip tariant, skleidžiame kvapus, kuriuos erkės jaučia. Būna žmonių, kurių erkės tiesiog „laukia“. Esu matęs pavyzdį, kai miško pievoje, kurioje, rodos, nieko nebuvo, praėjo žmogus, kurio visos kelnės tiesiog aplipo erkėmis. Tuo metu, ant manęs neužšoko ne viena“, – pasakoja gamtininkas, pabrėždamas, kad kiekvienas žmogus turi žinoti savo individualias savybes ir jomis vadovautis, renkantis lankymosi gamtoje laiką.
Kaip apsisaugoti nuo erkių? Saugūs takai, tinkama apranga ir skiepai
Gamtininkas pabrėžia, kad pavojų kelia ne pačios erkės, o jų pernešamos ligos. Todėl svarbiausia yra prevencija ir atsakingas elgesys gamtoje. „Tiems, kurie labai bijo, siūlau vaikščioti takais. Dabar saugiems pasivaikščiojimams yra paruošta ir daugybė pažintinių takų“, – pataria S. Paltanavičius. Miškuose taip pat rekomenduojama rinktis takelius ir keliukus.
Apranga taip pat turi didelę reikšmę. S. Paltanavičius siūlo nesirinkti megztų, plevėsuojančių drabužių, kurie erkėms suteikia daugiau galimybių užsikabinti. Be to, vienas patikimiausių apsaugos būdų yra skiepai nuo erkinio encefalito. „Juk lietuviai itin mėgsta grybauti, o tai darant erkių išvengti sudėtinga. Žinau, jog Šiaurės Europoje, Švedijoje žmonės skiepijasi masiškai“, – primena gamtininkas.
Kiek laiko erkė ieško tinkamos vietos įsisiurbti ir kodėl svarbu pasitikrinti iš karto grįžus?
Užšokusios erkės įsisiurbimo procesas gali trukti nuo valandos iki dviejų. „Erkės galūnės yra labai lenktos, o kūnas – plokščias. Todėl purtant rūbus erkė pati nenukris. Tačiau jai reikia įsigauti po rūbais, kurių dažnai yra keli sluoksniai. Taip pat erkė bet kur nesisiurbia. Ji ieško, kur yra ploniausia oda“, – aiškina S. Paltanavičius.
Gamtininkas rekomenduoja kruopščiai apžiūrėti save, vaikus ir augintinius iš karto grįžus iš gamtos. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti ploniausios odos vietoms. „Iš savo augintinių erkes galime perimti ir mes“, – įspėja jis.
Kiek laiko erkė maitinasi ir kaip vyksta dauginimasis?
Įsisiurbusi erkė krauju maitinasi lėtai – procesas gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės. „Mes, žmonės, tiek nekenčiame ir nesame tikrieji erkių „donorai“, maitintojai“, – pastebi S. Paltanavičius, turėdamas omenyje, kad retai leidžiame erkei pasimaitinti iki galo.
Prisisiurbusi ir kraujo prisigėrusi trijų–penkių milimetrų dydžio erkės patelė gali išaugti iki nykščio pagalvėlės dydžio ir tapti šviesiai pilka. Pasisotinusi, ji pati nukrenta ant žemės, o per maždaug dvi savaites subrandina du-tris tūkstančius kiaušinėlių. Gamtininkas atkreipia dėmesį, kad per trisdešimt metų erkių populiacijos augimas padidėjo net iki dvidešimties kartų, kas rodo vis didėjančią problemos aktualiją.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.