Debora Prum iš Virdžinijos savo patirtimis dalijasi atvirai: ji du kartus patyrė klinikinę mirtį ir išgyveno tai, ką daugelis apibūdina kaip gyvenimą už kūno ribų. Debora – žmona, motina ir buvusi medicinos tyrimų centro direktorė – pasakoja, kad abiejų incidentų metu ją apėmė nepaprastas ramybės jausmas ir netikėta perspektyva, leidžianti stebėti įvykius kitaip nei įprastai.
Pirmoji klinikinė mirtis
Pirmasis atvejis įvyko 1980‑ųjų viduryje, kai dėl priešlaikinio gimdymo Debora pateko į kritinę būklę. Per komplikacijas pakilo kraujospūdis, atsirado problemų su krauju ir kepenimis, o ji patyrė keletą priepuolių. Kai medikai kovėsi už jos ir naujagimio gyvybes, Debora patyrė pojūtį, kad tarytum paliko savo kūną ir stebi viską iš ligoninės lubų.
„Aš žiūrėjau į save iš viršaus, ir viskas atrodė taip, tarsi aš fiziškai neegzistuočiau. Buvo ramu ir be baimės“, – prisimena Debora. Šią būseną ji apibūdina kaip be skausmo ir emocijų, kai fizinis kūnas tarsi pradingsta, o sąmonė lieka aiški stebėtojo lygmenyje.
Antroji klinikinė mirtis
Daugiau nei po dvidešimties metų Debora ir jos vyras pateko į rimtą automobilio avariją. Šįkart patirtis buvo kitokia: ji apibūdina pasaulį, apšviestą geltonu spindesiu, kuriame jautėsi kaip grynos energijos dalis. Tokios apibūdinamos būsenos dažnai siejamos su sąmonės plėtimusi ir vienybės jausmu.
„Po avarijos aš visiškai nesijaučiau atskira asmenybė. Aš tapau didesnės gyvybinės jėgos dalimi ir jaučiau absoliučią ramybę bei saugumą“, – pasakoja Debora. Įdomu, kad avarijos metu jai priėjo nepažįstamas vyras ir laikė ją už rankos, tačiau kiti gelbėtojai jo nematė: „Šis vyras padėjo man nejudėti dėl traumų ir laikė už rankos, kol atvyko greitoji pagalba. Nors aš jį aiškiai prisimenu, niekas kitas jo nematė“.
Ką tai reiškia mokslui ir žmonėms
Deboros istorija atitinka daugelį šiuolaikinių aprašymų apie arti mirties patirtis: išorinė perspektyva, ryškus šviesos pojūtis, ramybė ir vienybės su kažkuo didesniu jausmas. Ji praleido tris dienas medicininėje komoje, o jos naujagimis pirmąsias dvi savaites gulėjo naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. „Man reikėjo patirti dvi klinikines mirtis, kad patikėčiau, jog tokie patyrimai tikrai egzistuoja. Be to, aš tikriausiai nebūčiau patikėjusi“, – atvirauja Debora.
Mokslininkai aktyviai tiria arti mirties patirčių (NDE) reiškinį: nagrinėjami fiziologiniai veiksniai (hipoksija, smegenų cheminės medžiagos), neurologiniai mechanizmai ir psichologinės interpretacijos. Iki šiol nėra vienareikšmio paaiškinimo, kuris leistų visiškai atmesti arba patvirtinti šių potyrių metafizikinį turinį. Vis dėlto daugeliui išgyvenusiųjų NDE tampa transformacine patirtimi, paveikiančia vertybes, baimes ir požiūrį į mirtį.
Deboros istorija prisideda prie gausėjančio asmeninių pasakojimų rinkinio, skatinančio tolerantišką, empatišką požiūrį ir mokslinį smalsumą. Tokios patirtys primena, kad žmogaus sąmonė ir jos ribos yra sudėtingos, o jų tyrimas reikalauja tiek medicininio, tiek etinio dėmesio.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.