Tara Brach, ilgametė meditacijos mokytoja ir klinikinė psichologė, primena, kad atjauta sau nėra tik miela idėja – tai praktinis įgūdis, būtinas psichologiniam gijimui ir emociniam stabilumui. Ji daug metų jungia dėmesingo įsisąmoninimo praktiką su terapija, padėdama žmonėms išmokti priimti savo patirtis ir su tuo sietusį skausmą be papildomo savęs kaltinimo.
Kodėl nepriėmimas pratęsia kančią
Pasak T. Brach, „Nepriimdami mes tik dar labiau pasiduodame įtampai, kuri kyla dalykų, kokie jie tiesiog yra, akivaizdoje.“ Kai nesame pasirengę pripažinti to, kas vyksta, mūsų nervų sistema įsitempia, atsiranda izoliacija nuo savasties ir plataus pasaulio, o kančia tęsiasi. Priėmimas nereiškia pasyvumo ar susitaikymo su žala – tai pirmasis žingsnis, leidžiantis sumažinti įtampą ir priimti veiksmus, kurie veda prie pokyčio.
Parengimas atvirumui ir saugumo jausmas
T. Brach įspėja, kad ne visada tinka staiga „atsiverti“ visoms patirtims: jei žmogus patyrė traumą, iš naujo įsivelti į skausmingas atsiminimų grandines be tinkamo saugumo gali būti žalinga. Reikalingas „apšilimas“ – laikas ir palaikymas, kuris padeda atkuri saugumo jausmą. Dažnai tam prireikia darbo su terapeutu, artimu žmogumi ar dvasiniu vadovu, kad būtų suformuoti neuroniniai šablonai, leidžiantys toleruoti sudėtingas emocijas.
Praktiniai žingsniai: R.A.I.N. metodas
Vienas iš T. Brach siūlomų įrankių – akronimas R.A.I.N., padedantis susitelkti prie iškilusios emocijos ir neįsijausti į paniką. Neretai pasitelkiu vieną akronimą, kuris gali būti pravartus daugeliui žmonių. Susidūrę su sudėtinga situacija mes linkę grįžti prie senų įpročių: bėgti, kovoti, sustingti, gintis, saugoti, įrodyti ir pan. Tačiau jei stabtelėtume ir pasitelktume akronimą R.A.I.N., pajėgtume šį modelį pakeisti. „R“ (pagal angl. recognize – vert. past.) – tiesiog pripažinti tai, kas vyksta čia ir dabar. „A“ (angl.
allow) – leisti tam vykti, bent kurį laiką, nebandyti išvengti. Tiesiog stabtelėti. „I“ (angl. investigate) – tyrinėti, pasitelkiant betarpiškas intencijas ir gerumą. „N“ (angl. not identified) – nesitapatinti.
Tokiu būdu emocija nepraranda galios per mūsų reagavimą, o mes galime priartėti prie patirties su daugiau aiškumo ir palengvėjimo.
Atjauta kaip kūrybiškumo ir dvasinio augimo šaltinis
T. Brach akcentuoja, kad kančia gali būti pokyčių ir kūrybiškumo katalizatorius: susidūrimas su sunkumais reikalauja prisitaikymo, lankstumo ir naujų išteklių. Ji taip pat primena svarbią įžvalgą: „„Teisingai, bet tai netiesa“ (angl. Real but not True).“ Tai priminimas, kad mūsų įsitikinimai gali atrodyti teisingi ir sukelti realius jausmus, bet nebūtinai atspindi galutinę tiesą.
Užuot įsitempdami ir pasiduodami baimei, kai susiduriame su sunkumais, mes galime mokytis tiesiog stabtelėti. Aš tai vadinu šventu menu stabtelėti.
Reguliari praktika – tiek meditacija, tiek terapinis darbas – padeda ugdyti širdies atvirumą ir gebėjimą priimti save su gilesne geranoriškumo nuostata. Tokiu būdu atjauta sau tampa ne tik intencija, bet ir įgūdžiu, kuris veikia kasdienėje gyvenimo realybėje, mažina kančią ir skatina tikrą vidinę laisvę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.