Seimas priėmė Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus, kurių nuostatos nuo 2020 m. sausio 1 d. pakeis gydytojų pareigas ir pacientų patirtį skubios pagalbos skyriuose. Pagrindinis pakeitimas – galimybė nenumatyti kardiopulmoninio gaivinimo atveju, kai gydytojai konstatuoja, jog intervencija yra beviltiška arba tik prailgins paciento kančias. Toks sprendimas gali būti priimtas gydytojų konsiliumo arba paciento (jo atstovo) iniciatyva ir turi būti patvirtintas raštu.
Kas pakeičiama ir ką tai reiškia praktiškai
Įstatymo projekte įvesta sąvoka „beviltiškas gaivinimas“, apibrėžianti situacijas, kai gaivinimas nebeatkurs gyvybiškai svarbių funkcijų ir nėra gydymo galimybių atstatyti organų veiklos. Tokiomis aplinkybėmis numatoma, kad gaivinimas gali būti nutrauktas arba visai nesiimamas. Projekte pateikti konkretūs atvejai, kuriais vadovaujantis gaivinimas nelaikomas tikslingu:
„2) jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas;“
„3) jeigu yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimas priimamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatytais vienos ar kelių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymiais ir tvarka ir įgauna teisinę galią, kai yra paciento arba jo atstovo pagal įstatymą rašytinis pritarimas“.
Gydytojų etinės dilemos ir pacientų orumas
Reanimatologai pabrėžia, kad kardiopulmoninis gaivinimas yra labai traumatiškas: atliekami krūtinės ląstos paspaudimai, įpūtimai, gali būti naudojami vaistai ar elektrošokas. Kaip teigia patyręs anesteziologas-reanimatologas:
– Šis ypatingai traumatiškas gydymo metodas, neretai yra vienintelis gyvybės tiltas žmonėms, kuriuos ištinka staigi ir netikėta mirtis. Tačiau, kai kalbame apie terminalinėmis ligomis sergančius asmenis, kurių pagydyti nėra įmanoma ir žmonės pasiekia natūralią gyvenimo pabaigą – šis gydymo metodas tampa lyg spąstais, išniekinančiais kūną.
Prasminga paminėti lūžtančius šonkaulius bei plyštančius vidaus organus… Šis gydymo metodas, anksčiau minėtomis aplinkybėmis vadinamas beviltišku gaivinimu.
Gydytojai akcentuoja, kad sprendimas nutraukti beprasmišką gydymą nėra eutanazija. Kaip pabrėžė kolega: „Tai nėra eutanazija, kai suleidžiami vaistai su siekiu atimti kažkieno gyvybę, – laidoje kalbėjo jaunasis gydytojas Martynas Laukaitis.
– Pasyvioji [eutanazija] yra, kai tu aktyviai kažko nedarai, žinodamas ir siekdamas kažkieno mirties.
Įstatymas numato, kad sprendimai turi būti priimami atsakingai, su gydytojų konsiliumo dalyvavimu ir, kai įmanoma, kartu su pacientu ar jo įgaliotu atstovu. Tai suteikia teisinį pagrindą medikams vengti gaivinimo, kai tai būtų tik kančių prailginimas, ir leidžia orientuotis į skausmo malšinimą bei orų paciento priežiūros baigiantis gyvenimui.
Ko laukti pacientams ir artimiesiems
Pacientai ir jų artimieji turėtų žinoti savo teises: razgyti savo valią dėl gaivinimo ir aptarti lūkesčius su gydytojais iš anksto. Sveikatos sistema privalės parengti įgyvendinamuosius teisės aktus, kad sprendimų priėmimas būtų skaidrus ir užtikrintų paciento orumą bei šeimos informuotumą.
Ši teisės aktų naujovė siekia suderinti medicininę realybę ir etinius principus — leisti mirti oriai ir nepadidinti beprasmiškų kančių, tuo pačiu užtikrinant, kad sprendimai būtų priimami atsakingai ir teisėtai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.