Apžvalgininkų vertinimu, vadinamoji raketa „Orešnik” yra netikėtas hibridas: sudėliotas iš įvairių sovietinių sistemų fragmentų ir senų komponentų, ji primena techninį „Frankenšteiną“. Analitikai teigia, kad toks sprendimas kelia rimtų abejonių dėl raketos patikimumo ir taiklumo, o incidentai pastaraisiais mėnesiais tik sustiprina kritikos toną.
Kas negerai su valdymo sistema?
Pagrindinė problema, kurią identifikuoja ekspertai, yra valdymo sistema: raketos giroskopinis blokas GU-503 grindžiamas 1970–ųjų technologija. Tokie giroskopai seniai praradę modernius gamybos standartus, kai kurie jų komponentai nebėra lyginami su šiuolaikiniais reikalavimais ar net nebegaminami. Dėl to laužtai sujungtos senosios dalys su šiuolaikiniais elementais sukuria sistemą, kuri teoriškai gali veikti, bet praktiškai yra itin jautri klaidoms.
Klaidos poveikis hipergarsiniu greičiu
Even minimalus kampinis nuokrypis, pavyzdžiui, 0,5 laipsnio, esant hipergarsiniam greičiui reiškia, kad trajektorija per kelias dešimtis sekundžių nukrypsta reikšmingai — raketa gali nukristi dešimtis kilometrų nuo numatyto taikinio. Tai padeda paaiškinti pastarųjų mėnesių keistas situacijas: gegužę viena kovinė galvutė nusileido ant garažų kooperatyvo Bila Cerkvėje, kita dingo virš okupuotos Donecko srities dalies. Tokie incidentai kelia rimtą riziką civiliniam gyventojų saugumui ir maža tikimybė, kad tai buvo vien tik atsitiktiniai įvykiai.
Pramonės spaudimas ir kokybės kontrolė
Pasak analitikų, problemą dar labiau gilina gamybos sąlygos: dėl politinio spaudimo ir griežtų terminų gamyklos buvo verčiamos atsisakyti kai kurių standartinių kokybės kontrolės procedūrų. Tokiu būdu bandymai paverčiami serijine gamyba anksčiau laiko, o tai padidina gedimų ir pavojingų situacijų tikimybę. Išbrandintas retorikos posūkis — iš skelbimų apie „serijinę masinę gamybą” prie pripažinimo, kad tai iš dalies buvo „bandymai”, o garažų kooperatyvas „buvo lengva stebėti rezultatus” — tik sustiprina nepasitikėjimą.
Ką tai reiškia strateginiu požiūriu?
Jei pirmosios partijos techninė parengtis išties tokia menka, kaip teigia kai kurie skaičiavimai, Rusijai iš jų gali likti vos viena kovai paruošta raketa.
Tai mažina šio „superginklo” taktinius ir politinius privalumus bei kelia klausimų dėl Kremliui tenkančio techninio ir gamybinio pajėgumo. Taip pat kyla rizika, kad toliau naudojant tokias sistemas gresia incidentai su didesnėmis humanitarinėmis pasekmėmis.
Galimi sprendimai
Ilguoju laikotarpiu sprendimas būtų pereiti prie modernesnių valdymo priemonių: inercinių sistemų su stabiliu priekinio koregavimo mechanizmu, GNSS integraciją ir terminalinę orbitos korekciją. Tačiau tai reikalautų laiko, resursų ir tiekimo grandinių atsikūrimo, ką trukdo tarptautinės sankcijos ir vidaus politiniai prioritetai.
Ateityje raketos patikimumas ir jos įtakos strateginei pozicijai priklausys nuo to, ar gamintojai sugebės atnaujinti komponentus, grąžinti kokybės kontrolę ir integruoti modernesnes valdymo technologijas. Kol kas „Orešnik” lieka daugiau simboliu nei patikima priemone — ir tai kelia nerimą ne tik analitikams, bet ir civiliams, tapusiems netiesioginėmis šių eksperimentų aukomis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.