Nuo 2019 m. kai kurios gydymo įstaigos Lietuvoje pradėjo sistemingai vertinti senatvinio silpnumo sindromą, ypač pacientams, vyresniems nei 65 metai. Tai atsakas į demografinius pokyčius: 2017 m. pasaulyje buvo apie 962 milijonus vyresnių nei 60 metų žmonių, o iki 2050 m. jų skaičius gali išaugti iki 2 milijardų, todėl klausimas, kaip atpažinti ir užkirsti kelią silpnumui, tampa strateginiu sveikatos apsaugos uždaviniu.
Kas yra senatvinio silpnumo sindromas?
Senatvinis silpnumas dažnai klaidingai priskiriamas įprastam senėjimui. Iš tiesų tai specifinis būklės modelis, kai sumažėjęs organizmo atsparumas išoriniams stresoriams (infekcijoms, chirurginėms intervencijoms ir kt.) didina komplikacijų, mirtingumo, griuvimų bei negalios riziką. Svarbus sindromo komponentas yra raumenų masės ir jėgos sumažėjimas — sarkopenija. Nuo 50 metų raumenų masė kasmet mažėja maždaug 1–2 proc., o tai tiesiogiai veikia fizinę funkciją ir savarankiškumą.
Kaip atpažinti silpnumą?
Pagrindiniai požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį: sumažėjusi plaštakos griebimo jėga, lėtesnis ėjimo greitis, žema fizinė aktyvumo apimtis, nuolatinis nuovargis ir per pastaruosius metus neplanuotas svorio netekimas, didesnis nei 4 kg. Žmonės, turintys tris ir daugiau tokių požymių, laikomi silpnais; vienas ar du požymiai rodo polinkį į silpnumą, o jų nebuvimas — normalią būklę. Požymių intensyvumas gali kisti, tad vertinimai turėtų būti periodiški.
Papildomi rizikos veiksniai
Be minėtų fizinių požymių, silpnumą gali įtarti ir pablogėjusi bendra sveikata, pusiausvyros sutrikimai, negalėjimas savimi pasirūpinti, vienišumas, prasta mityba, nuotaikos sutrikimai, polifarmacija (daugiau nei 5 vaistai), pažintinių funkcijų sutrikimai ar šlapimo nelaikymas. Ligų ir būklių, tokių kaip anemija, nutukimas, onkologinės bei širdies ir kraujagyslių ligos, buvimas dažnai pagreitina silpnumo progresavimą.
Kaip atskirti nuo fiziologinio senėjimo?
Nėra vienareikšmiško skirtumo tarp natūralių senėjimo procesų ir silpnumo — abu reiškiniai dalinai persipina.
Mokslininkai pabrėžia, kad socialiniai ir psichologiniai veiksniai, mitybos stygius bei gretutinės ligos smarkiai nulemia, ar žmogus pereis į silpnumo stadiją. Pašalinus provokuojančius veiksnius, kartais įmanoma sugrąžinti žmogų į geresnę funkcinę būklę.
Prevencija ir gydymas
Pagrindinės prevencijos priemonės yra reguliarus fizinis aktyvumas, subalansuota, baltymais praturtinta mityba ir pakankamas vitamino D kiekis. Rekomenduojama aerobinė veikla vidutinio intensyvumo, o vyresniems žmonėms papildomai reikalingi raumenis stiprinantys ir pusiausvyrą gerinantys pratimai 2–3 kartus per savaitę. Tyrimai rodo, kad intensyvus fizinis aktyvumas labiausiai stabdo sindromo progresavimą, o ankstyvose stadijose treniruotės yra žymiai efektyvesnės.
Praktiniai pavyzdžiai ir programos
Įvertinus pacientus specializuotose reabilitacijos įstaigose, dažnai pritaikoma daugiau baltymų turinti dieta ir individualizuota kineziterapija. Viename vertinime per pirmą mėnesį iš 90 pacientų net 20 proc. buvo nustatyti kaip akivaizdžiai pažeidžiami, 21 proc. – šiek tiek silpni, 17 proc. – vidutiniškai silpni ir 18 proc. – labai silpni. Tokių vertinimų rezultatai leidžia tinkamai parinkti intervencijas ir formuoti tolimesnius mokslinius tyrimus.
Raginimas: vyresniems žmonėms ir jų artimiesiems verta periodiškai įsivertinti fizinę būklę, aptarti rezultatus su šeimos gydytoju ir pradėti paprastus, bet veiksmingus gyvenimo būdo pokyčius – daugiau judėti, gerinti mitybą ir peržiūrėti vartojamų vaistų kiekį.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.