Mirė gerai žinomas ukrainiečių paieškos grupės „Platsdarm“ vadovas Oleksijus Jukovas — žmogus, kurio darbą pažinojo daugelis šeimų, netekusių artimųjų karo fronte. Jukovas ilgus metus rizikavo gyvybe, dirbdamas minų laukuose ir ekshumuodamas palaikus, kad žmonės galėtų atsisveikinti su savo mylimaisiais. Šią žinią pranešė jo žmona Jevgenija Kalugina žodžiais: „Mano vyras [mirė](https://www.alfa.lt/zyma/mir%C4%97).”
Kas buvo Oleksijus Jukovas
Oleksijus Jukovas buvo žinomas ieškotojas iš Slovjansko, kuris daugiau nei 25 metus atpažindavo ir pargabendavo žuvusiųjų palaikus. Iki 2014 m. jis ieškojo Antrojo pasaulinio karo vokiečių ir sovietų karių, o nuo 2014 m., prasidėjus plataus masto konfliktui Ukrainoje, persiorientavo į šiuolaikinių karo aukų paiešką — tiek ukrainiečių gynėjų, tiek priešo karių palaikų suradimą ir grąžinimą namams.
Darbų prasmė ir pavojai
Jukovo darbas buvo ne tik techninis — ekshumacija ir palaikų identifikavimas. Tai buvo humanitarinė misija, suteikianti šeimoms galimybę laidoti pažįstamus, sugrąžinti vardus ir užbaigti gedėjimo procesą. Kaip rašė aktyvistė Alina Bodnar: „Stiprybės jo žmonai, šeimai ir artimiesiems… Neįtikėtino stiprumo vyras. Nuo 2014 m. jis ieškojo mūsų žuvusių kareivių kūnų ir dingusiųjų. Garbė ir pagarba…”
Šis darbas dažnai vykdytas tiesiantiesiems prie sąlyčio linijos, kur neretai vis dar tęsiasi apšaudymai ir lieka neatremtų minų bei griaustinių rizika. Kario Sergejaus Gnezdilovo žodžiais: „Tai didelė netektis man asmeniškai ir mano draugų ratui. Gyvendamas Slovjanske jis didžiąją gyvenimo dalį praleido grąžindamas vardus žuvusiesiems. Jo vardas yra [Ukrainos](https://www.alfa.lt/zyma/ukraina) Donbaso ir pagarbos, kurią jis parodė kiekvienam žuvusiam kareiviui, kurį grąžino jų šeimoms, simbolis”.
Žinutė ir palikimas
Jukovas ne kartą viešai kalbėjo apie savo misijos principus: „Dirbame tiesiai prie sąlyčio linijos, kur metus ar dvejus siautėjo kovos.
Siekiame vieno tikslo: sugrąžinti mūsų vyrus ir moteris. Taip pat sugrąžinti namo [Rusijos](https://www.alfa.lt/zyma/rusija) kareivius, nes ten yra jų žemė. Negalime leisti, kad čia būtų masinės kapavietės ar kad čia gulėtų bevardžių Rusijos kareivių kūnai. XXI a. to negali nutikti”, – 2025 m. balandį žurnalistams kalbėjo O. Jukovas.
Tokia pozicija išryškina ne tik profesionalų požiūrį į palaikų tvarkymą ir identifikavimą, bet ir humanitarinį principą – pagarbą mirusiesiems nepriklausomai nuo jų kilmės. Jukovo pasiaukojimas ir darbo metodai tapo pavyzdžiu daugeliui savanorių paieškos grupių, o jo netektis paliks gilų ženklą vietos bendruomenėse.
Artimiesiems ir platesnei visuomenei lieka užduotis tęsti tokį darbą: užtikrinti, kad žuvusieji būtų tinkamai identifikuoti ir palaidoti, o jų šeimos gautų galimybę atsisveikinti. Oleksijaus Jukovo gyvenimo ir veiklos pavyzdys primena, kokią didelę reikšmę humanitarinėms operacijoms turi kantrybė, kompetencija ir žmogiška pagarba.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.