Vėžys nėra kažkas svetimo, įsiskverbiančio iš išorės: dažnu atveju tai mūsų pačių ląstelės, kurios dėl genetinių pokyčių ar išorės poveikio tampa patologinės. Imuninė sistema nuolat stebi ir šalina tokias pakitusias ląsteles, todėl jos vaidmuo onkologinių procesų prevencijoje ir kontrolėje yra lemiamas.
Imuninė sistema kaip skydas prieš auglius
Biomedicinos mokslų daktaras Adas Darinskas paaiškina, kad onkologinis procesas mūsų organizme gali vystytis nuolat, tačiau dažniausiai jį stabdo gynybinės imuninės reakcijos. „Vėžinė ląstelė yra jūsų ląstelė. Ji iš niekur neatsirado, iš niekur neatėjo. Ji tiesiog galėjo būti transformuota virusų, galėjo būti pakitusi dėl tam tikros mutacijos išsikreipus dauginimosi funkcijai. Tai yra ląstelė, kuri tapo nemirtinga – vėžinės ląstelės kultūra gali daugintis itin ilgai“, – teigia mokslininkas. Tačiau vėžys gali išmokti apeiti imuninę kontrolę ir tapti toleruojamu, todėl svarbu suprasti, kaip imunitetas atpažįsta ir naikina pakitusias ląsteles.
Imuninė atmintis ir terapijų vaidmuo
Imuninės sistemos mechanizmai yra įvairiapusiai: makrofagai, limfocitai ir kitos ląstelės bendradarbiauja, formuodamos tiek antikūnų, tiek ląstelinį atsaką. „Tarkim, vos į imuninę sistemą patekus patogenui, į jį iškart sureaguoja grandys, kurios gali išsiskirstyti į dvi, antikūnų ir ląstelinę, dalis“, – aiškina daktaras. Antikūnai tampa ne tik natūralia apsauga, bet ir terapijų pagrindu: „Antikūnas yra plazmos ląstelių labai gudriai pagaminta baltyminė molekulė – viršuje ji turi variabilų galą, kuris ir atpažįsta patogeną. Todėl daugelis imuninių vaistų šiandien ir yra statomi ant jos. Tai reiškia, kad tu gali surasti bet kokį taikinį ir prie šios molekulės galo prikabinti tai, kas tau patinka – nukreipti imuninį atsaką, kad vyktų kova su tuo“, – priduria jis.
Pagrindinės ligos prabudimo priežastys: paveldimumas, aplinka, stresas
Mokslininkas išskiria tris dažniausias priežastis, kodėl onkologinis procesas gali peraugti į klinikinę ligą: paveldimumą, aplinkos poveikį ir stresą. Paveldimumas nulemia papildomą riziką tais atvejais, kai onkogenai yra įrašyti genetinėje informacijoje. Aplinkos veiksniai – nuo cheminio taršos iki elektromagnetinių bangų ir kancerogenų medžiagų ore bei maiste – gali sukelti mutacijas arba papildomą ląstelių stresą, kurio pasekmės ne visuomet prognozuojamos.
Tačiau, pasak eksperto, bene svarbiausia ir dažniausia priežastis yra stresas. „Yra dvi streso rūšys – ūmus ir chroniškas. Onkologiniai pacientai dažniausiai yra linkę patirtį chronišką stresą – bet kokią problemą nuleisti į pasąmoninį lygmenį, užsiimti savigrauža ir supresuoti imuninę sistemą. Chroniškas stresas sukelia molekulių, gliukokortikoidų, kurios yra imunosupresantai, sintezę organizme, o šie automatiškai blokuoja imuninės sistemos darbą. Tad jei toks žmogus patiria kokią nors psichologinę traumą arba sukrėtimą, dažniausiai per 5-7 metus pas jį pasirodo onkologinis procesas. Tai veikia kaip kažkokia automatinio susinaikinimo sistema. Tie žmonės, kurie stresuoja trumpai, greitai ir daužo lėkštes, imuninę sistemą tik užkuria – ji pradeda veikti stipriau“, – atkreipia dėmesį daktaras.
Prevencijos požiūriu svarbu ne tik reguliarūs medicininiai patikrinimai, bet ir streso valdymas, sveika gyvensena, maistinės medžiagos bei aplinkos rizikos mažinimas. Imuninės sistemos stiprinimas ir ankstyva diagnostika išlieka kertinėmis priemonėmis siekiant sumažinti vėžio riziką.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.