Ciberžolė nuo seno vertinama dėl savo skonio ir spalvos, tačiau pastaraisiais metais šis prieskonis sulaukė daug medicininių tyrimų dėmesio dėl galimo priešvėžinio poveikio. Teksaso medicinos centro duomenimis, kurkumino ekstraktai gali skatinti vėžinių ląstelių žūtį, kartu apsaugodami sveikas ląsteles. Tai paskatino gausybę mokslinių bandymų, analizuojančių kurkumino vaidmenį įvairių onkologinių ligų prevencijoje ir gydyme.
Nepažeidžia sveikųjų ląstelių
Kurkuminas yra geltonas pigmentas, randamas ciberžolėje, ir jis priklauso kurkuminoidų grupei. Epidemiologiniai pastebėjimai rodo, kad šalyse, kur gyventojai kasdien suvartoja apie 100–200 mg kurkumino (maždaug 1–2 arbatiniai šaukšteliai ciberžolės), kai kurios vėžio formos pasireiškia rečiau. Daugiau nei 2 tūkst. mokslinių tyrimų aptaria kurkumino poveikį krūties, prostatos, kepenų, plaučių, gaubtinės žarnos, kasos ir kitų vėžio formų atžvilgiu.
Tyrimai rodo, kad kurkuminas gali slopinti vėžio ląstelių augimą ir plitimą, skatinti apoptozę (programuotą ląstelės žūtį), blokuoti angiogenezę (naujų kraujagyslių formavimąsi, kurie maitina navikus) ir mažinti metastazių riziką. Kai kuriose laboratorinėse ir iš dalies klinikinėse studijose kurkuminas pagerino chemoterapijos efektą, pavyzdžiui, gydant žarnyno vėžį, o skirtumas tarp kurkumino ir kai kurių tradicinių medikamentų — kad kurkuminas gali nepakenkti sveikoms ląstelėms.
Kaip įsisavinti?
Nors ciberžolė gerai įsisavinama su maistu, jos natūraliame miltelyje kurkumino dalis nėra didelė — maždaug 3% produkto svorio. Todėl daugelyje mokslinių tyrimų naudojami koncentratai, kuriuose kurkumino kiekis žymiai didesnis, dažnai viršijantis 1 gramą. Vartojant kaip prieskonį, patariama neviršyti 10 g per dieną, tačiau toks kiekis duos gana mažą aktyvios medžiagos įsisavinimą.
Siekiant geresnio įsisavinimo, rekomenduojama kurkuminą vartoti kartu su riebalais (alyvuogių aliejus, avokadas, riebi žuvis) arba su juodaisiais pipirais (piperinu), kurie gali žymiai padidinti biologinį prieinamumą. Vaistinėse taip pat siūlomos pažangios kurkumino formos ir ekstraktai, skirtos didesniam ir pastovesniam poveikiui.
Konkrečios dozės, naudotos skirtinguose tyrimuose, labai skiriasi: sergant storosios žarnos vėžiu minimos 170–612 mg paros normos, krūties vėžiui – apie 1 020 mg/d., prostatos vėžiui – apie 85 mg/d., plaučių vėžiui – apie 255 mg/d., o tam tikrais atvejais nurodoma iki 1 260 mg/d. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad tokių dozių vartojimas turi būti suderintas su gydytoju ir vykdomas prižiūrint specialistui.
Svarbu: nors kurkuminas yra perspektyvus kaip papildoma priemonė, jis negali pakeisti įprastinių onkologinių gydymo metodų. Kai kurie tyrimai rodo sinergiją su chemoterapija, tačiau bet kokius papildus būtina aptarti su onkologu ar gydytoju, nes kurkuminas gali sąveikauti su vaistais (pavyzdžiui, antikoaguliantais) arba būti netinkamas esant tam tikroms ligoms (pvz., tulžies takų sutrikimams, nėštumo metu).
Apibendrinus, ciberžolė ir jos aktyvusis komponentas kurkuminas yra perspektyvūs įrankiai vėžio prevencijai ir papildomam gydymui, tačiau jų taikymas turi būti pagrįstas klinikiniais duomenimis ir gydytojo rekomendacijomis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.