Šv. Pranciškaus onkologijos centro įkūrėjas brolis Benediktas Sigitas Jurčys savo patirtimi ir metaforomis siūlo kitaip pažvelgti į vėžio ligą. Jo pastebėjimas – ne medicininė diagnozė, o sociopsichologinė įžvalga: „Jis nori pasilikti vienas su savo auka“. Tokia frazė kviečia susimąstyti apie izoliaciją, gėdą ir visuomeninius mitus, kurie dažnai lydi onkologinius susirgimus.
Ką reiškia tokia metafora?
Jurčys aiškina dramatišką, bet vaizdingą mintį taip: „Pats vėžys nenori, kad jis būtų lankomas kitų žmonių, vėžys nori pasilikti vienas su savo auka”. Tai ne biologinis teiginys, o požiūrio kritika — kai žmogus paliekamas vienas su diagnoze, užmerktos bendruomenės akys ir emocinis atsiribojimas dažnai smukdo jo gyvenimo kokybę. Stigma, klaidingi įsitikinimai (pvz., kad vėžys yra užkrečiamas) ir baimė prarasti orumą verčia ligonį izoliuotis, o tai mažina jo prieigą prie palaikymo ir socialinių resursų.
Centro filosofija ir praktika
Šv. Pranciškaus onkologijos centre prioritetas — ne tik medicininė priežiūra, bet žmogaus sugrąžinimas į bendruomenę. Centre taikomos įvairios terapijos: pokalbiai, šokio ir muzikos terapija, bendros veiklos, piligriminės kelionės. Savanoriai, daug ką išgyvenę patys, dalinasi patirtimi ir teikia emocinę paramą. Tokia praktika pabrėžia, kad gydymas apima ir buvimą kartu, ir santykių atstatymą — su Dievu, savimi, artimaisiais, draugais ir kūrinija.
Praktinė reikšmė: parama ir visuomenė
Jurčys primena, kad pirminė užduotis — nesmerkti ir neskubėti aiškinti, kodėl žmogus susirgo. Svarbiau sugrąžinti žmogų į ryšį su kitais. Moksliniai tyrimai rodo, kad socialinė parama gerina pacientų emocinę būklę ir gali teigiamai veikti gyvenimo kokybę. Be to, centras atliepia platesnes socialines problemas: dirba su autistiškais vaikais, organizuoja bendruomenines iniciatyvas ir skatina savanorystę. Pavyzdžiui, vaikų veiklos ir „rožių planetos“ iniciatyvos skatina rūpinimąsi bei įsitraukimą, o tai mažina izoliaciją tiek vaikų, tiek suaugusiųjų atveju.
Ko reikia keisti?
Reikia politikos stiprinimo, psichosocialinės pagalbos prieinamumo ir visuomenės švietimo. Jurčys atkreipia dėmesį, kad dažnai valstybė arba institucijos nesuteikia pakankamai dėmesio sielos darbui, kuris be galo svarbus sunkiai sergantiems. Kviečiama prisiminti, kad kiekvienas žmogus ateina į pasaulį ne vien sau — santykiai ir dėmesys yra esminiai ištekliai, galintys pakeisti ligos patyrimą.
Galiausiai jo žinia paprasta: vėžio gydymas nėra vien tik technologijų ir vaistų reikalas. Tai ir gebėjimas būnant kartu, išgirsti, palaikyti, atskleisti žmogaus žmogiškumą. Jeigu izoliuosime sergantįjį, metaforiškai leisime „vėžiui likti vienam su savo auka“; jei atversime širdis ir bendruomenes — suteiksime gyvenimo ir vilties.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.