Lėtine inkstų liga serga apie vienas iš dešimties žmonių, tačiau dauguma to nežino, nes liga ilgą laiką gali būti besimptomė. „Lėtinė inkstų liga yra tokia būklė, kai inkstai iš lėto netenka gebėjimo pašalinti toksinus ir skysčius iš organizmo, todėl jie kaupiasi organizme ir žaloja kitas kūno sistemas”, – paaiškina gydytoja. Dėl šios tyliai besivystančios prigimties ankstyvi atvejai dažnai lieka nenustatyti, todėl svarbi profilaktika ir periodiškas tyrimų atlikimas.
Kas yra rizikos grupėje?
Pagrindinės rizikos priežastys yra cukrinis diabetas ir arterinė hipertenzija; net vienam iš trijų sergančiųjų diabetu gali būti nustatyta lėtinė inkstų liga. Tačiau rizika nėra vien tik šių ligų pasekmė: didesnę riziką turi sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, turintys šeiminį polinkį, sergantys autoimuninėmis ligomis ar pasikartojančiais inkstų akmenligės epizodais. Taip pat jautresnės grupės yra moterys, kurioms nėštumo metu buvo nustatyta preeklampsija ar eklampsija.
Inkstams kenkia ir neretai vartojami nefrotoksiniai vaistai, ypač nereceptiniai nuskausminamieji. Riziką didina rūkymas, nutukimas ir vyresnis nei 60 metų amžius. Žmonėms, priklausantiems šioms grupėms, reikėtų dažniau pasitikrinti inkstų funkciją ir aptarti individualų stebėjimo planą su šeimos gydytoju.
Diagnozė ir svarbūs tyrimai
Norint anksti nustatyti inkstų pažeidimą, būtina atlikti paprastus kraujo ir šlapimo tyrimus. Iš kraujo atliekamas kreatinino tyrimas ir apskaičiuojamas glomerulų filtracijos greitis (eGFR), o iš šlapimo vertinamas albuminas. „Sveiki inkstai baltymų beveik nepraleidžia, todėl padidėjęs albumino kiekis šlapime gali būti ankstyvas inkstų pažeidimo požymis. Albuminurija dažnai atsiranda dar prieš pastebimai blogėjant inkstų funkcijai, todėl yra labai svarbus ankstyvos diagnostikos rodiklis”, – pabrėžia O. Šepetienė. Šie paprasti tyrimai leidžia laiku pradėti prevenciją ir gydymą.
Kaip liga pasireiškia ir kodėl ji dažnai nepastebima?
Liga ankstyvose stadijose dažnai yra visiškai nebyli. „Tik apie 6 proc. bendros populiacijos ir 10 proc. rizikos grupės populiacijos žino apie savo inkstų būklę”, – atkreipė dėmesį gydytoja. Be to, simptomai yra nespecifiniai: „Dažniausiai vargina nuovargis, kuris pasireiškia maždaug 70 proc. sergančiųjų.” Taip pat gali pasireikšti mieguistumas, apetito praradimas, raumenų mėšlungiai, kojų tinimas, niežulys ar seksualinė disfunkcija. Dėl bendrumo pacientai dažnai simptominį kompleksą sieja su stresu ar amžiumi, o ne su inkstais.
Prevencija ir kasdieniai įpročiai
Ankstyva diagnostika leidžia sulėtinti ligos progresavimą ir sumažinti sunkių širdies bei kraujagyslių komplikacijų riziką. Svarbu kontroliuoti kraujospūdį ir gliukozę, palaikyti sveiką kūno svorį, vengti rūkymo ir nefrotoksinių vaistų piktnaudžiavimo. Tarptautinės rekomendacijos ragina skirti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinės veiklos per savaitę ir riboti druskos suvartojimą iki mažiau nei 5 g per parą. Esant lėtinei inkstų ligai, gydytojas gali rekomenduoti koreguoti baltymų suvartojimą ir taikyti širdžiai palankią mitybą, pavyzdžiui, Viduržemio jūros principus.
Jeigu priklausote rizikos grupei arba ilgai jaučiate minėtus simptomus, kreipkitės į šeimos gydytoją ir aptarkite tinkamą tyrimų dažnumą bei prevencijos priemones. Ankstyva išvada dažnai reiškia galimybę veikti ir išsaugoti gyvenimo kokybę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.