Cirkadinė sistema yra sudėtinga, 24 valandas per parą veikianti laiko matavimo sistema, kuri per centrinį laikrodį smegenyse ir papildomus laikrodžius tokiuose organuose kaip kepenys ir kasa kontroliuoja elgesį ir medžiagų apykaitą. Dėl šios sistemos mūsų medžiagų apykaitos reakcija priklauso nuo to, kada valgome, todėl gliukozės perdirbimas ir hormonų išsiskyrimas po valgio kasdien skiriasi.
Maisto vartojimas yra svarbus signalas, padedantis suderinti mūsų vidinius laikrodžius. Valgymas nesuderintu su natūraliu šviesos ir tamsos laiku, pavyzdžiui, dirbant naktinėse pamainose, gali sutrikdyti vidinius laikrodžius ir neigiamai atsiliepti medžiagų apykaitai.
Vokietijos Potsdam-Rehbruecke žmogaus mitybos instituto (DIfE) mokslininkai, remdamiesi 2009–2010 m. atlikto dvynių tyrimo duomenimis, neseniai ištyrė sąsajas tarp cukraus apykaitos kraujyje ir vakarinio valgymo laiko. Jų tyrimo išvados paskelbtos žurnale „eBioMedicine“.
Kaip valgymo laikas veikia cirkadinius ritmus?
Ankstesni tyrimai parodė, kad valgymas vėlai vakare yra susijęs su didesne nutukimo ir širdies ligų rizika. Tačiau vis dar iki galo nesuprantame, kaip valgymo laikas sąveikauja su individualiu žmogaus cirkadiniu ritmu ir kaip jis veikia gliukozės apykaitą bei diabeto riziką.
Be to, vis dar neaišku, kokie konkretūs mechanizmai lemia, kada ir kodėl žmonės valgo, nes valgymo įpročius formuoja įvairūs kultūriniai, situaciniai, genetiniai ir kiti biologiniai veiksniai.
Maisto suvartojimo laiką, susijusį su asmens biologiniu paros ritmu, galima įvertinti pagal laiko tarpą tarp valgymo ir miego vidurio. Miego vidurio taškas žymi pusiaukelę tarp užmigimo ir pabudimo bei parodo žmogaus chronotipą, t. y. ar jis linkęs būti „vyturiu“, ar „pelėda“.
Kaip vėlyvas valgymas veikia jautrumą insulinui?
NUGAT tyrimą Vokietijos mokslininkai atliko 2009–2010 m. Dalyvių tyrėjai ieškojo pasitelkę dvynių registrą („HealthTwiSt“, Berlynas, Vokietija) ir viešus skelbimus. Iš viso tyrime dalyvavo 92 asmenys (46 monozigotinių ir dizigotinių dvynių poros).
Nors tyrimo metu dvyniams buvo atliktos dvi mitybos intervencijos, jos nebuvo svarbios čia aptariamiems rezultatams. Visiems dalyviams buvo atliktas išsamus medžiagų apykaitos įvertinimas, įskaitant fizinius tyrimus, ligos istorijos apžvalgą, kūno matavimus ir gliukozės toleravimo testus. Pasitelkus klausimyną buvo nustatyti jų individualūs chronotipai.
Be to, kiekvienas dalyvis 5 dienas iš eilės (3 darbo dienas ir 2 savaitgalio dienas) ranka pildė maisto dienoraščius, kuriuose fiksavo kiekvieno valgymo pradžios ir pabaigos laiką, taip pat informaciją apie suvartoto maisto rūšį ir kiekį. Šis metodas padėjo susidaryti realų vaizdą apie jų mitybos įpročius.
Apskritai analizė parodė, kad žmonių, kurie paskutinį kartą valgo vėliau, t. y. arčiau miego laiko, gliukozės (cukraus kiekio kraujyje) apykaita yra ne tokia efektyvi, nes mažesnis jų jautrumas insulinui. Tai gali reikšti, kad geresnis valgymo laiko reguliavimas gali padėti palaikyti sveiką medžiagų apykaitą.
Ar turėtume vengti valgyti vėlai vakare?
Tyrime nedalyvavusi dietologė Destini Moody peržiūrėjo tyrimą ir pakomentavo jo rezultatus.
„Apskritai skeptiškai žiūriu į valgymo laiko keitimą tikintis kontroliuoti svorį ar cukraus kiekį kraujyje, nebent pacientas serga cukriniu diabetu, – sakė D. Moody. – Su kolega juokaudavome, kad virškinimo sistema nedirba pamainomis, t. y. tam tikru paros metu ji „neišsijungia“ ir nenusprendžia to, kas nebuvo įsisavinta, kaupti riebalų forma.“
„Nors gerai žinoma, kad valgymo laikas ir maisto sudėtis yra labai svarbūs kontroliuojant cukraus kiekį kraujyje ir insulino poveikį sergantiesiems diabetu, šis tyrimas buvo atliktas su sveikais asmenimis, turinčiais normaliai funkcionuojančią kasą ir nesiskundžiančiais kokiais nors kitais medžiagų apykaitos sutrikimais, – aiškino ji. – Metaboliniu sindromu sergantys asmenys taip pat turėtų būti atsargūs dėl atsparumo insulinui lygio, tačiau nė vienas iš tiriamųjų, atsižvelgiant į jų KMI ir juosmens apimtį, nepriklausė šiai kategorijai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 32 metai, t. y. palyginti nedidelis.“
„Kalbant apie genetinį komponentą, lemiantį valgymo laiko įtaką jautrumui insulinui, šis klausimas taip pat yra nevienareikšmis, – tęsė D. Moody. – Viena vertus, tai įdomus atradimas, tačiau, kita vertus, genetinius veiksnius sunku aptikti ir kontroliuoti.“
„Apskritai cukraus kiekio kraujyje svyravimai yra neatsiejami nuo virškinimo ir medžiagų apykaitos procesų, todėl norėčiau paraginti visuomenę nestresuoti dėl maisto poveikio cukraus kiekiui kraujyje, nebent sergama tokiomis medžiagų apykaitos ligomis kaip antrojo tipo diabetas“, – patarė dietologė.
Tačiau ji pabrėžė, kad visada svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek skaidulinių medžiagų suvartojame ir kiek jų gauname iš rafinuotų grūdų.
„Maisto produktai, turintys daug pridėtinio cukraus, pagaminti iš rafinuotų grūdų ir stokojantys skaidulinių medžiagų, staigiai padidina cukraus kiekį kraujyje, kuris vėliau taip pat staigiai nukrinta. Dėl to jaučiamės dar alkanesni ar net jaučiame nuovargį, todėl suvalgius patiekalų, kuriuose yra daug tokių angliavandenių, apima mieguistumas. Laimei, racionas, kuriame gausu neskaldytų grūdų, daug skaidulų turinčių vaisių ir daržovių ir liesų baltymų ne tik padeda sušvelninti šį poveikį, bet ir dažnai lemia sveikesnę mitybą apskritai, padedančią išvengti lėtinių ligų rizikos“, – aiškino D. Moody.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.