Stovėjau prie šaldytuvo ir, kaip visada, dėjau į krepšelį pačias pigiausias dešreles – tris pakelius už penkis eurus. Šalia stovėjęs vyras, pasirodo, maisto technologas, pažvelgė į mano pirkinių krepšį ir tyliai ištarė: „Niekas savo protinga galva tokio dalyko nevalgytų, jei žinotų, kas viduje.“ Pirma mintis – bando išgąsdinti. Tačiau kai jis paaiškino detales, supratau, kad per dvidešimt metų mokėjau ne už maistą, o už apgaulę.
Kas iš tiesų slepiasi pigių dešrelių sudėtyje?
Dažnai pigių dešrelių etiketėse rašoma „mėsa“, tačiau tai ne ta mėsa, kurią įsivaizduojame. Technologas atskleidė, kad didelę dalį sudaro mechaniniu būdu atskirta mėsa. Tai procesas, kai gyvuliniai kaulai su likusiais mėsos gabalėliais praleidžiami per didelio slėgio sietus, kol gaunama pastos konsistencijos masė. Joje gali būti kremzlių, sausgyslių ir net plunksnų likučių. „Tokiose dešrelėse tikros mėsos tėra apie penkiasdešimt procentų“, – paaiškino specialistas. – „Likusi dalis – kiaulės oda, sojos baltymai, bulvių krakmolas, kruopos. Visa tai sumaišyta taip, kad atrodytų ir skambėtų kaip mėsa.“
Gamintojai puikiai išmano matematiką: pakeitus tikrą mėsą mechaniniu būdu atskirta pasta ir kitais užpildais, žaliavų kaina krenta perpus, o pelno marža auga. Tuo tarpu vartotojas gauna produktą, kurio maistinė vertė yra dvigubai mažesnė, nei atrodo. Kai kaimynei papasakojau apie tai, ji tik numojo ranka: „Bet juk pigiau.“ Atsakiau: „Pigiau pirkti – brangiau gydytis.“ Ji susimąstė ir paklausė: „O kaip atskirti?“
Pavojingi priedai ir jų poveikis organizmui
Apverčiau pakelį ir parodžiau. Ingredientų sąraše – visa cheminių medžiagų virtinė. Difosfatai ir trifosfatai naudojami vandeniui sulaikyti, kad dešrelės atrodytų sultingesnės ir sunkesnės. Natrio nitritas skirtas konservavimui ir gaminio spalvai išlaikyti.
Mononatrio glutamatas – skonio stipriklis, reikalingas, nes tikros mėsos jose per mažai, o gliukozė slepia sūrumą. „Šios medžiagos kaupiasi organizme“, – perspėjo technologas. – „Reguliariai vartojant – kas savaitę, kas kelias dienas – jų poveikis kaupiasi metų metus.“ Pažiūrėjau į savo krepšelį kitaip. Trys pakeliai. Dvidešimt metų. Kiek viso to susikaupė mano organizme?
Kaip atpažinti kokybišką dešrą: patarimai, kurie sutaupys jūsų sveikatą
Maisto technologas pateikė tris pagrindinius patarimus, kaip išvengti pigių dešrelių spąstų:
- Pirmiausia – mėsos procentas. Kokybiškose dešrose turėtų būti bent devyniasdešimt procentų mėsos. Jei matote penkiasdešimt ar šešiasdešimt – tai jau aiškus signalas, kad produktas abejotinos kokybės.
- Antra – ingredientų sąrašo ilgis. Kuo jis trumpesnis, tuo geriau. Jei cheminių pavadinimų daugiau nei natūralių produktų – verčiau dėkite tokį gaminį atgal į lentyną.
- Trečia – fraze „mechaniniu būdu atskirta mėsa“. Jei matote šiuos žodžius – tai reiškia, kad mokate už gyvūnų kaulus ir kremzles, o ne už tikrą mėsą.
„Per trisdešimt sekundžių galite išvengti dvidešimties metų klaidų“, – apibendrino technologas.
Ilgalaikės pigių dešrelių vartojimo pasekmės
Pigesnių dešrelių pasirinkimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių pasekmių. Per didelis natrio kiekis didina kraujospūdį. Sočiosios riebalų rūgštys iš kiaulės odos kaupiasi kraujagyslėse, o natrio nitritas mažina jų elastingumą. Fosfatai gali sukelti uždegiminius procesus organizme. Visa tai kartu – padidėjusi širdies ligų rizika, hipertenzija ir aterosklerozė.
„Sutaupyti du eurai prie kasos gali kainuoti tūkstančius pas kardiologą“, – įspėjo technologas. – „Ir ne tik pinigais – o ir prarastais gyvenimo metais.“
Kitą kartą parduotuvėje sustojau prie brangesnių dešrų. Ant etiketės – devyniasdešimt penki procentai mėsos ir vos trys ingredientai. Nors dvigubai brangiau, pagaliau žinojau, už ką moku. Kartais pigiausia pasirodo brangiausia. Tik sąskaitą už tai pateikia ne iškart.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.