Dažnai moterų skundai dėl prastos savijautos nurašomi stresui ar nuovargiui, o gydymosi taktika kartais apsiriboja vienu klausimu: ar reikia daryti hormonų tyrimus. Santaros klinikų gydytoja akušerė‑ginekologė prof. Diana Ramašauskaitė pabrėžia, kad organizmą reikia vertinti kaip visumą, o ne automatizuotai sieti bet kokius simptomus su horminais.
Kodėl hormonų tyrimai ne visada tikslingi
„Paskutiniai moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau įtakos yra ne hormonų svyravimuose, bet kaip į juos reaguoja moters smegenys”, – teigia prof. D. Ramašauskaitė. Hormonų koncentracija organizme natūraliai kinta priklausomai nuo mėnesinių ciklo fazės, amžiaus ir kitų veiksnių. Vienkartinis tyrimas, atliktas be aiškios indikacijos ar be atsižvelgimo į ciklo dieną, gali duoti klaidingą arba nereikšmingą rezultatą.
Profesorė taip pat pastebi, kad nėra vieningų „individualių svyravimo ribų“ interpretuoti visoms moterims. Tai reiškia, kad kiekvienos moters organizmas į hormonų pokyčius gali reaguoti skirtingai, tad svarbiau yra simptomų vertinimas ir jų ryšio su kasdieniu funkcionavimu analize, o ne vien tik laboratoriniai skaičiai.
Kada hormonų tyrimai yra pagrįsti
Tyrimai tampa tikslingi, kai yra aiškūs klinikiniai požymiai: reikšmingi ciklo sutrikimai (ilgi arba visiškai dingę mėnesiniai), gausus kraujavimas, staigūs vaisingumo sutrikimai, įtarimas dėl policistinių kiaušidžių sindromo, ankstyvas menopauzės pradžia ar kitos endokrinologinės problemos. Tokiais atvejais laboratoriniai tyrimai kartu su klinikiniu tyrimu ir anamneze padeda nustatyti priežastį ir parinkti gydymo algoritmą.
„Turbūt yra mitas, kad išsitirsiu hormonus, sužinosiu, kad estrogeno yra per daug, progesterono – per mažai. Bet niekas nežino, kokios yra individualios svyravimo ribos. Tikrai netikslinga tirti hormonų kiekį, jei mėnesinių ciklas yra reguliarus, nes šiandien dar niekas negali pasakyti, kaip tie subtilūs svyravimai veikia moters smegenų veiklą”, – paaiškino profesorė.
Prevencija ir edukacija: ką gali padaryti šeima
Prof.
Ramašauskaitė ragina mamas mokyti mergaites stebėti savo ciklą: fiksuoti mėnesinių trukmę, pasikartojimo dažnį ir kraujavimo apimtį. Tokia savimonė padeda laiku pastebėti nukrypimus nuo normos ir spręsti problemas ankstyvoje stadijoje. „Labai svarbu, kad mamos tą suprastų ir nevestų savo 15–16 metų dukrų pas ginekologą profilaktiškai, bet edukuotų, kas yra normalu”, – klausia profesorė.
Praktinis patarimas – vesti ciklo dienoraštį arba naudoti patikimus stebėjimo būdus, kad gydytojas gautų kontekstą, o ne vienkartinius tyrimų duomenis. Holistinis požiūris, įtraukiantis gyvenimo būdo veiksnius, psichikos būklę ir kokybišką anamnezę, dažnai yra efektyvesnis už nereikalingą testavimą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.