Šiandien Lietuvos kultūros ir pramogų pasaulį sukrėtė žinia apie legendinio dainininko ir atlikėjo Gintauto Kirkilos‑Klarko mirtį. Vienas iš artimiausių kolegų ir draugų, visuomenės veikėjas Arūnas Valinskas, viešai prisiminė bendrus metus, kartu praleistas scenoje akimirkas ir paskutinę žinutę, kurią gavo vos prieš kelias dienas.
Prisiminimai ir paskutinė žinutė
Valinskas atviravo apie ilgametį bendradarbiavimą su Klarku bei jų bendrus koncertus: „Buvo daug bendrų darbų. Mes koncertuodavome kartu su grupe „Alergija“, nes Klarkas buvo „Alergijoje“, vėliau buvo kitas kolektyvas. Po to, aišku, išaušo žvaigždžių valanda su grupe „Balius“.
Tų bendrų koncertų esame turėję ne vieną, ne dešimt, o šimtus. Tiesą sakant, galėjau įsivaizduoti daug kitų žmonių išeinant, bet kad Klarkas taip staiga… Man tai buvo šokas“, – pasakojo jis.
Ypač jautrus pasirodė prisiminimas apie paskutinę žinutę: „Bet yra vienas labai simboliškas dalykas. Kai prieš kelias dienas buvo kilęs tas žurnalistų sukeltas šaršalas dėl mano išvežimo į ligoninę, Klarkas buvo antras žmogus, kuris man atsiuntė žinutę. Ką tik ją dar kartą peržiūrėjau. Jis parašė: „Laikykis.“
Pirmasis man parašė Marijonas, antrasis – Klarkas. Dabar, kai pagalvoju, jis vos prieš kelias dienas man linkėjo laikytis, o pats neišsilaikė… Taip makabriškai skamba“, – liūdesio neslėpė pašnekovas.
Asmenybės bruožai ir scenos palikimas
Valinskas pabrėžė Klarko santūrumą ir patikimumą: „Mūsų keliai daug kartų susitiko renginiuose, projektuose, koncertuose, stadionuose ir salėse. Iš tiesų tai buvo vienas iš tų žmonių, kuriais galėjai pasitikėti.
Humoristai, kai susitinka, kartais tarpusavyje vos ne konkuruoja užkulisiuose – kuris kokį anekdotą pasakys. Nemoka patylėti. Tas bendravimas užkulisiuose pakankamai vargina, nes paskui turi eiti į sceną ir kalbėti. O Klarkas buvo iš tų, kurie nelabai mėgdavo kalbėti ne scenoje.
Tuo jis ir išsiskyrė iš visų mūsų kolegų. Kiek pamenu, jis buvo bene santūriausias iš visų“, – teigė jis.
Apie sveikatą ir neįtikėtinumą, kaip greitai viskas gali pasikeisti, Valinskas atsiliepė taip: „Visi žinojo apie tam tikras jo sveikatos problemas, bet jos nebuvo kritinės. Todėl šita baigtis ir yra tokia netikėta.
Jis niekada nesiguosdavo ir nesakydavo, kad jam blogai. Kita vertus, žmonės, kurie yra pakankamai santūrūs, dažnai nesiguodžia ir neina į viešumą sakydami, kad jiems blogai. Kai ištinka faktas, tai, deja, jis ištinka. Kartais viskas baigiasi geruoju, o vieną kartą mums visiems baigsis bloguoju, kaip nutiko Klarkui.
Šiuo atveju galime tik taip makabriškai pasidžiaugti, kad Klarkas sugebėjo nugyventi, nors ir ne patį ilgiausią, bet tikrai įdomų ir jo paties mylėtą gyvenimą.
Šis žanras buvo jo gyvenimas, scena buvo jo namai. Gaila, kad daugiau jo nebematysime. Vieni jį mėgo, kiti nemėgo, kai kurie gal net nekentė, bet jis tam ir buvo atlikėjas, kad nepaliktų abejingų.
Vieni, sakykime, nuo „Baliaus“ alpo iš susižavėjimo, kiti sakė, kad tai kičas. Bet tai, ką jis darė, darė užtikrintai ir nuoširdžiai. Jis turėjo puikų vokalą, puikią klausą, dainuodavo tai, ką norėjo ir pats pasirinkdavo“, – apibendrino jis.
Ką paliko Klarkas
Gintautas Kirkila‑Klarkas publikai buvo pažįstamas kaip dainininkas, humoristas ir legendinės grupės „Balius“ narys. Jo repertuaras, įskaitant kūrinius „Palangos jūroj“, „Onyte, einam su manim pašokti“ ir „Ramunę baltąją“, daugelį metų skambėjo radijuje ir koncertų salėse. Scenoje praleisti dešimtmečiai ir publikos prisiminimai liudija, kad Klarko indėlis į populiariąją kultūrą yra reikšmingas.
Ši netikėta mirtis primena apie trapumą ir apie tai, kaip svarbu vertinti artimųjų žodžius bei gestus. Atlikėjo paskutinis siunčiamas žodis „Laikykis“ dabar skamba kaip simbolis — ne tik asmeninis palinkėjimas Valinskui, bet ir kvietimas vertinti gyvenimą bei artimus žmones.
Gintauto Kirkilos‑Klarko darbai išliks įrašuose, atmintyje ir scenoje, kurią jis laikė savo namais. Kolegos, draugai ir klausytojai gedės, prisimindami jo balsą, sceninį temperametą ir santūrumą užkulisiuose.
