Aktorius ir vedėjas Giedrius Savickas vėl nustebino savo atvirumu ir humoru, kalbėdamas tinklalaidėje „Ant laužo“ apie socialinių tinklų etiką ir asmeninį požiūrį į viešumą. Pokalbyje jis aiškiai pasakė, kodėl neskuba dalintis savo gyvenimu internete ir kodėl asmenukių kultūra jam atrodo pavargusi: „Tai aš neturiu, ką ten dėti”, – šyptelėjo aktorius.
Asmeninis pasirinkimas ir socialinių tinklų spaudimas
Savickas paaiškino, kad jo sprendimas nenaudoti „Facebook“ nėra ideologinis protestas, o paprastas nusivylimas: „Aš pavargčiau, ten reikia dėti, _fotkintis_. Aš esu gyvenime gal du _selfius_ (asmenukes, – liet.) padaręs. Juos pamatęs ir daugiau nebedaręs. Atsimenu pirmą, tik susikūręs _feisbuką_, pasidariau _selfį_ su tokiu šaliku kaip Petruškevičius. Galvojau, kaip gražiai aš atrodau. Ir nieks n _epalaikino_. Eina š\*\*\*, išėjau iš to _feisbuko_ ir viskas”, – tinklalaidėje „Ant laužo” pasakojo jis.
Tokia išpažintis atskleidžia ne tik pačio aktoriaus humoro jausmą, bet ir platesnį socialinių tinklų reiškinį: nuolatinis poreikis save reprezentuoti, kurti turinį ir laukti patvirtinimo internetu. Psichologai pastebi, jog žiniasklaidos ir socialinių tinklų kultūra formuoja lūkesčius, kurie gali kelti nuovargį ir mažinti pasitenkinimą tikru gyvenimu.
Laidotuvių situacija – etiketo ir privatumo klausimas
Kalbėdamas apie nuotraukas Savickas prisiminė ir itin keistą, net šiek tiek absurdišką įvykį iš vieno artimo žmogaus laidotuvių Palangoje. Aktorius pasakojo, kad laidojimo metu dvi moterys filmavo karsto leidimą į duobę, nukreipdamos telefonus į žemę, kad parodytų tai negebėjusiai atvykti draugei. G. Savickas šią sceną apibūdino taip: „Taip, turiu vestuvių nuotraukų, suprantu tokias, tačiau kai tavo „vestuvės“ – kasdien… Labai juokinga situacija buvo Palangoje, mano labai brangaus žmogaus laidotuvėse buvo dvi moteriškės. Kadangi kita, Nijolė negalėjo atvykti, tai tos dvi draugės, kai leido karstą į duobę, jos va, taip filmavo”, – pasakojo Giedrius.
Toks elgesys kelia rimtų klausimų apie pagarbą, privatumą ir socialinių tinklų normų pernešimą į jautrias gyvenimo akimirkas. Ar tikrai norime, kad gedulas ir netektis taptų viešu turiniu? Ar yra ribos tarp informavimo ir ciniško pažeminimo? Diskusija apie filmavimą laidotuvėse primena, jog skaitmeniniame amžiuje reikalingas etiketas, paremtas empatija.
Savicko požiūris taip pat atspindi platesnę tendenciją: vis daugiau žmonių sąmoningai riboja buvimą virtualioje erdvėje dėl emocinės gerovės. Aktoriaus pasakojimai apie keliones, nuotraukų minimumą ir nenorą demonstruoti kasdienybės primena, kad autentiškumas daugeliui reiškia pasirinkimą gyventi akimirkoje, o ne dokumentuoti kiekvieną maisto patiekalą ar kelionę vien tam, kad sulauktumėme patikimų reakcijų internete.
Galiausiai Giedrius Savickas savo frazėmis ir pavyzdžiais kviečia susimąstyti: ar mes valdome socialines platformas, ar jos pradėjo valdyti mus? Ir ar kiekviena akimirka verta būti vieša?
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.