Per pastaruosius mėnesius registruotas susirgimų echinokokoze skaičiaus padidėjimas kelia susirūpinimą visuomenės sveikatos specialistas. Echinokokozė yra parazitinė liga, kurią sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai, o jos inkubacinis periodas ir cistų augimas dažnai būna labai lėti — todėl užsikrėtus žmogus ilgą laiką gali jaustis visiškai sveikas.
Kaip žmogus užsikrečia
Užsikrėtimo mechanizmas glaudžiai susijęs su kaspinuočių biologija ir aplinka. „Žmogus užsikrečia echinokokų kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Kiaušinėliai į burną gali patekti nuo užterštų rankų, nuo užterštų daržovių, salotų, vaisių, uogų (taip pat ir miško uogų), vartojant vandenį iš gamtinių vandenviečių, nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų (lapių, usūrinių šunų), lupant ar apdorojant jų kailius. Ant dirvožemio, žolės, vandenyje kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi nuo kelių dienų iki metų”, – aiškino ULAC gydytoja A. Bartulienė. Išlikimo trukmė aplinkoje reiškia, kad užkratas gali būti pasiskirstęs plačiai: ant žolės, šaknų paviršių, daržovių, uogų ir liekamuosiuose vandenų telkiniuose.
Ką daro parazitas organizme
Prarijus kiaušinėlį, jo apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvinusi lerva per žarnos gleivinę patenka į kraujotaką. Daugiausia lervos nusėda kepenyse, rečiau — plaučiuose ar kituose organuose, kur pradeda formuotis cistos. Cistos dydis gali kisti nuo milimetrų iki dešimčių centimetrų. Dėl lėto augimo simptomai dažnai pasirodo tik po metų ar kelių, priklausomai nuo cistos lokalizacijos ir dydžio.
Simptomai, diagnostika ir gydymas
Ligą dažniausiai rodo nespecifiniai požymiai: silpnumas, apetito stoka, spaudimo ar skausmo jausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku (kai cistos kepenyse). Plaučių pažeidimas sukelia kosulį, krūtinės skausmą, kartais skrepliavimą su krauju. Diagnozei nustatyti naudojami vaizdiniai tyrimai (ultragarsas, kompiuterinė tomografija, rentgenas) ir serologiniai testai.
Gydymas priklauso nuo cistos dydžio ir vietos: taikomi antiparazitiniai vaistai, kartais būtina chirurginė intervencija arba minimaliai invazinės procedūros.
Praktiniai prevencijos patarimai
Siekiant sumažinti užsikrėtimo riziką, svarbu taikyti kasdienes higienos ir gyvūnų priežiūros priemones. Plauskite rankas prieš valgį, po lauko darbų, grįžus iš miško ir po kontakto su gyvūnais. Nuplaukite ir nukaskite daržoves, uogas bei kitus lauko užaugintus produktus. Nevartokite nevirinto vandens iš atvirų šaltinių.
Nešerkite šunų ir kačių neapdorotais vidaus organais; pavojingos galimos smulkios ūkio atliekos ir netinkamai sunaikintos skerdienos. Reguliariai dehelmintizuokite naminius gyvūnus pagal veterinarų rekomendacijas ir neleiskite jiems laisvai prisiglaudyti prie maisto indų, iš kurių valgo žmonės. Medžiotojams ir kailių tvarkytojams rekomenduojama naudoti apsaugines pirštines ir kruopščiai laikytis higienos taisyklių.
Kada kreiptis į gydytoją
Jei jaučiate nuolatinį diskomfortą kepenų srityje, neaiškų silpnumą ar kvėpavimo sutrikimus po lauko veiklos ar sąlyčio su laukine fauna, kreipkitės į gydytoją. Ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas žymiai pagerina prognozes. Taip pat svarbu pranešti veterinarijos specialistams apie galimus užsikrėtimo atvejus tarp gyvūnų—tai padeda valdyti riziką bendruomenėje.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.