Lošimų priklausomybė dažnai vadinama „nematoma“ problema — ji nepalieka akivaizdžių fizinių požymių, todėl artimieji gali ilgai nežinoti, ką iš tiesų išgyvena jų mylimas žmogus. Psichologai pabrėžia, kad elgesio priklausomybės slėpiasi už įprastos kasdienybės fasado: žmogus gali atrodyti darbštus, turintis planų ir šeimą, tačiau viduje jis kovoja su impulsyvumu ir emocijų reguliavimo poreikiu.
Kodėl lošimai yra „nematomi“?
„Pirmiausia, skirtingai nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, elgesio priklausomybės paprastai neturi išorinio pėdsako. Vartojamos medžiagos save išduoda palikdamos žmogaus kūne ar elgesyje ženklus: kvapą, koordinacijos pakitimus, abstinencijos simptomus, matomus elgesio pokyčius.
Lošimų priklausomybė veikia slapta, žmogus atrodo stabilus, funkcionuojantis, dažnu atveju net ir sėkmingas”, – pasakoja J. Karnišauskienė.
Tai reiškia, kad įprasti įtarimai (pabrėžtas dezorganizacijos ar fizinių sveikatos pokyčių trūkumas) nebūtinai paneigia rimtą problemą. Dažnai lošimas prasideda kaip pramoga ar hobis ir ilgainiui tampa būdu susidoroti su įtampa, nuoboduliu ar nerimu.
Pagrindiniai požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Elgesio pokyčiai būna subtilūs, bet nuoseklūs: žmogus tampa nepasiekiamas, išsiblaškęs, vengia kalbėti apie finansus arba pateikia nelogiškus paaiškinimus. Emocinis fonas keičiasi — jautrumas kritikai, nerimas aptariant laiką ar pinigus, suirutė planuojant bendrus reikalus.
„Taip pat reikia nepamiršti, kad lošimų priklausomybė dažnai pasislepia ir dėl žmogaus gyvenimo rezultatų: žmogus gali atrodyti turintis šeimą, socialinę padėtį, ateities siekius ir tikslus. Sunku įžiūrėti tokiame žmoguje vykstanti psichologinį chaosą. Bet jei priklausomybę pamatyti sunku, nereiškia, kad ji yra silpnesnė”, – pabrėžia J. Karnišauskienė.
Kaip kalbėtis su artimuoju — strategija be kaltinimų
Jeigu įtariate priklausomybę, labai svarbu vengti tiesioginių kaltinimų. „Svarbu vengti tiesioginių kaltinimų ar diagnozių. Dažnai tokie verdiktai kaip „tu esi priklausomas” arba „tu turi problemą”, suaktyvina pasipriešinimą.
Tuomet žmogus nėra pajėgus priimti informacijos ar tinkamai reflektuoti savo būsenos, jo viduje aktyvuojasi savisauga. Kur kas veiksmingiau pradėti nuo to, kokios emocijos kyla jums, sakant „man rūpi, kas su tavimi vyksta”, „man atrodo, kad kažkas tave slegia”, „pastebiu, kad pastaruoju metu dažnai būni neramus ir įsitempęs” ir pan.”
Tokiu būdu kuriama saugi erdvė, kurioje žmogus mažiau ginsis ir labiau girdės artimųjų rūpestį. Moralizavimas ar bandymai spręsti problemas už lošėją (pvz., dengiant skolas) neretai tik palaiko priklausomybę: „Bendraudama su artimaisiais pabrėžiu, kad visada reikia išmokti atskirti pagalbą nuo gelbėjimo… Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsakingas ir apsaugantis veiksmas, tačiau psichologiniu lygmeniu jis atima iš asmens galimybę patirti tiesiogines ir natūralias pasekmes…”, – pasakoja J. Karnišauskienė.
Kada kreiptis profesionalios pagalbos
Profesionali pagalba reikalinga, kai žmogus negali sustabdyti lošimo, atsiranda skolos, pasikeičia elgesys, lošimas tampa pagrindiniu emocijų reguliavimo būdu arba bandymai sustabdyti save baigiasi nesėkme. Gydymas remiasi visiška abstinencija, prieigos ir finansinių „trigerių” ribojimu bei alternatyvių emocijų reguliavimo įgūdžių mokymusi — nuo fizinio aktyvumo iki terapijos.
Pripažinimas sau, kad reikalinga pagalba, yra pirmasis ir dažnai sunkiausias žingsnis. Artimųjų parama, kantrybė ir tinkamas pokalbio būdas gali būti lemiami tolimesniam gijimo procesui.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.