Vis dar gyvas visuomenėje mitas, kad psichikos sveikatos sutrikimo diagnozė automatiškai atima žmogaus teises ar reiškia negalią dalyvauti visuomenėje. Tuo tarpu teisinė sistema ir medicininė praktika vis labiau orientuojasi į žmogaus teisių užtikrinimą ir palaikančius sprendimus, kurie padeda išsaugoti orumą, savarankiškumą ir socialinę integraciją.
„Turime kalbėti apie pagalbą žmogui, o ne apie jo galimybių ribojimą. Psichikos sveikatos sutrikimo diagnozė savaime neatima teisės priimti sprendimus – veikiau tai yra signalas, kad žmogui reikia tinkamos pagalbos ir paramos,“ – sako Higienos instituto Psichikos sveikatos centro vadovė Sandra Getautė. Ši frazė apibendrina esminį poslinkį: diagnozė turi būti suvokiama ne kaip teisinis etiketės ženklas, o kaip pradinis taškas koordinuotai pagalbai.
Diagnozė nelygu neveiksnumas
Klaidingi įsitikinimai, esą diagnozė reiškia automatinį apribojimą ar izoliaciją, vis dar atbaido žmones nuo pagalbos. Praktikoje veiksnumo ribojimo sprendimai priimami retai ir tik išimtiniais atvejais, kruopščiai įvertinus konkrečią situaciją bei būtinumą spręsti tam tikrus uždavinius, pavyzdžiui, finansinius ar teisinius reikalus. Lietuvoje veikiantys prevencijos specialistai padeda rasti alternatyvas, kurios apsaugo asmens teises neįvedant kraštutinių priemonių.
Tokios priemonės apima pagalbos priimant sprendimus sutartis, bendruomeninę paramą, šeimos ir artimųjų įtraukimą, taip pat išankstinius teisinius sprendimus. Svarbu, kad sprendimai būtų individualizuoti ir orientuoti į žmogaus galimybių stiprinimą, o ne vien tik rizikos mažinimą.
Teismai turi išklausyti
Teisėsaugos ir žmogaus teisių institucijos vis dažniau pabrėžia asmens kaip sprendimų dalyvio vaidmenį net ir tuomet, kai svarstomi priverstinės hospitalizacijos ar gydymo klausimai. Seimo kontrolierė dr. Erika Leonaitė primena, jog net ir asmenys, kuriems taikomi specialūs teisiniai režimai, turi teisę būti išklausyti, o jų nuomonė privalo būti svarstoma.
Tai atitinka Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo, įsipareigodama užtikrinti, kad sprendimų dėl asmens gyvenimo, sveikatos ir turto niekas nepriimtų be tinkamo asmens dalyvavimo ir apsaugos mechanizmų.
Kaip griauti mitus ir skatinti pagalbą
Mitas apie „atitimtą gyvenimą“ mažina galimybes žmonėms laiku kreiptis pagalbos, todėl būtina keisti kalbėjimo toną ir didinti informuotumą. Prevencinės priemonės, viešinimo kampanijos, psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos ir asmenų su gyvenimo patirtimi įtraukimas padeda mažinti stigma ir skatina ankstyvą pagalbą.
„Diagnozė nėra teisinė mirties bausmė. Tai signalas, kad žmogui reikia paramos – psichologinės, medicininės, socialinės. Ir kuo anksčiau ji suteikiama, tuo daugiau teisių ir orumo žmogus išsaugo,“ – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė, teisininkė Dovilė Juodkaitė. Praktiniai žingsniai – prieinamos paslaugos, bendruomeninės programos, teisinė pagalba ir mokymai artimiesiems – sumažina nelaimingi padarinius ir stiprina savivaldą.
Renginiai, tokie kaip „Žvelk giliau“ iniciatyvos susitikimai, kur dalijamasi žiniomis ir asmeninėmis patirtimis, yra svarbi grandis keičiant požiūrį ir plėtojant pagalbos tinklą. Svarbu atminti: psichikos sveikatos sutrikimas nėra nuosprendis – tai iššūkis, kurį galima spręsti kartu su tinkama parama.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.