Mokslininkų eksperimentai rodo, kad net labai smulkios plastiko dalelės gali prasiskverbti iš dirvožemio į daržoves ir patekti į žmogaus maisto grandinę. Tyrėjai Plimuto universitete tirė nanoplastiko elgseną auginant ridikėlius hidroponinėmis sąlygomis ir nustatė, kad dalis dalelių įsiskverbė ne tik į šaknis, bet ir į valgomąją dalį bei lapus.
Tyrimo eiga ir pagrindinės išvados
Eksperimento metu į hidroponikos vandenį įdėtos polistireno nanodalelės aktyviai judėjo į augalo audinius. Po penkių dienų buvo nustatyta, kad maždaug 5 % įterptų nanodalelių pateko į šaknis, apie 25 % — į valgomąsias šaknis ir maždaug 10 % — į lapus. Tai ypač reikšminga, nes augalų anatomija turi natūralias apsaugines struktūras — pavyzdžiui, Kaspario juostelę šaknų audiniuose, kuri paprastai veikia kaip filtras ir riboja kenksmingų medžiagų patekimą.
Tyrimo autoriai pažymi, kad šis darbas pirmą kartą aiškiai parodė: nanoplastikas gali įveikti tokias apsaugines kliūtis, kauptis augalų audiniuose ir potencialiai perduotis toliau maisto grandine. Nors eksperimentinėse sąlygose naudota plastiko koncentracija buvo didesnė nei daugelyje natūralių aplinkų ir tirti buvo vieno tipo plastikas bei viena augalų rūšis, rezultatai kelia rimtą susirūpinimą dėl plastiko taršos masto ir galimų pasekmių.
Ką tai reiškia žmogaus sveikatai?
Mikroplastikas ir nanoplastikas jau anksčiau buvo aptikti vandenyje, ore, dirvožemyje ir žmogaus organizme. Šio tyrimo įžvalgos sustiprina nuogąstavimus, kad į maistą patekęs nanoplastikas gali turėti biologinį poveikį. Nors tiksli žmogaus sveikatai pavojingų mechanizmų grandinė dar nėra visiškai ištirta, mokslininkai įspėja apie galimus ląstelių ir audinių funkcijų sutrikimus, uždegiminius procesus ir cheminių toksinų pernašą, kai plastikas tarnauja kaip joms prijungtų priemaišų nešėjas.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad dabartiniai duomenys nėra pakankami, kad būtų galima tiesiogiai nustatyti konkrečią riziką kasdieniam žmogaus sveikatai. Reikalingi platesni tyrimai, apimantys skirtingas kultūras, natūralius dirvožemius, įvairias plastiko kategorijas ir ilgalaikį poveikį organizmui.
Kaip sumažinti riziką ir ko laukti ateityje
Kol mokslas aiškiau nenustatys rizikos dydžio, verta skatinti priemones, mažinančias plastiko patekimą į aplinką: aktyviau mažinti vienkartinio plastiko vartojimą, gerinti atliekų tvarkymą ir skatinti ekologinius žemės ūkio sprendimus. Vartotojams pravartu kruopščiai plauti daržoves, o ten, kur įmanoma, pasirinkti produktus iš gaminių ir tiekėjų, kurie riboja plastiko naudojimą auginimo ir pakuotės procesuose. Taip pat būtinos platesnės stebėsenos programos, kad būtų įvertintas mikro- ir nanoplastiko paplitimas maisto grandinėje.
Ateities tyrimai turėtų sutelkti dėmesį į realaus pasaulio sąlygas, įvertinti skirtingų plastikų elgseną dirvožemyje ir augaluose bei išsiaiškinti, kokiu mastu šios dalelės gali kauptis žmogaus organizme ir kokias sveikatos pasekmes tai lemia. Tik papildomi, daugialypiai tyrimai leis aiškiau suprasti, ar ir kiek mūsų kasdienė mityba yra paveikta plastiko taršos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.