Bijūnai – nuo senų laikų žinomos ir mylimos darželių gėlės. Vienu metu praradę populiarumą, pastaraisiais metais jie vėl grįžta į sodininkų gėlynus dėl savo prabangių žiedų, tamsiai žalių lapų ir grakščios krūmo formos. Tai daugiamečiai augalai, tinkami tiek gėlynams, tiek puokštėms, o tinkamai prižiūrimi gali augti vienoje vietoje kelias dešimtis metų.
Kenkia drėgmės perteklius
Bijūnų sveikata labai priklauso nuo dirvos drėgnumo ir drenažo. Užmirkusiame dirvožemyje dažnai atsiranda puviniai, kurie pažeidžia šaknis, o vėliau ir lapus bei žiedus. Todėl bijūnai neturėtų būti sodinami žemose vietose, kur ilgai užsilaiko tirpstantis sniegas ar lietaus vanduo. Geriausia vieta – derlingas, lengvas priemolis, nerūgšti, gerai įdirbta ir giliai pralaidi dirva.
Jei įsigijote jau užmirkusių augalų ar matote pirmuosius puvinių požymius (rudos ar tamsios dėmės ant šaknų ir stiebų), iš karto pagerinkite drenažą ir sumažinkite laistymą. Rudenį ar prieš sodinant verta pridėti drėgmę reguliuojančių priemaišų – rupaus smėlio ar žvyro sluoksnį duobės dugne, kad vanduo nesikauptų ties šaknimis.
Sodinimas ir tręšimas
Pasiruošimas duobei yra svarbus, nes bijūnai vietoje gali augti 20–50 metų. Duobės gylis turi būti apie 60–70 cm, jos dugne patartina įrengti drenažą iš žvyro ar rupesnio smėlio. Į dirvą rekomenduojama įmaišyti gerai supuvusio komposto ir molio, taip pat mineralinių trąšų – pavyzdžiui, apie 200 g kaulų miltų ir iki 200 g superfosfato kiekvienai duobei, priklausomai nuo dirvos sudėties.
Labai svarbu sodinti tinkamu gylio: virš žiedinių pamatinių pumpurų turi būti 3–5 cm dirvos sluoksnis. Per giliai pasodinus, bijūnai gali nežydėti. Tarp krūmų palikite bent 1 m atstumą, kad šaknys ir vainikai turėtų erdvės ir kad oras cirkuliuotų, mažinant grybelinių ligų riziką.
Priežiūra ir ligų prevencija
Laistyti reikia saikingai: sodinimo metais vengti perteklinės drėgmės ir reguliariai naikinti piktžoles. Rudenį, formuojantis kitų metų žiedpumpuriams, reikalingesnis drėkinimas – vienam kerui patartina išpilti 2–4 kibirus vandens, jei ilgą laiką nėra lietaus. Pavasarį bijūnus patręškite organinėmis arba lėto veikimo mineralinėmis trąšomis.
Viena dažniausių bėdų – vytulys (pilkasis kekeras). Jo vystymąsi stabdo gera oro cirkuliacija, pakankamas atstumas tarp augalų ir ligotų lapų pašalinimas. Rudenį pašalinkite nuvytusią lapiją, kad pavasarį nesikauptų infekcijos šaltinis. Bijūnų pumpurais kartais traukia skruzdėlės – jos nekenkia augalui, tačiau gali pritraukti kitus vabzdžius, todėl stebėkite situaciją.
Veislės ir gėlyno derinimas
Išskiriamos trys pagrindinės grupės: puikieji, krūminiai ir hibridiniai bijūnai. Puikieji kasmet pasislepia po žeme, krūminiai išlieka aukštesni ir žiemą, o hibridai turi mišrių savybių. Renkantis veisles, atsižvelkite į dirvos rūgštingumą ir žiemai atsparumą.
Po žydėjimo krūmai palieka tvarkingą žalumos foną. Puiki kompanija bijūnams yra lelijos, flioksai, rožės, lubinai ir irisai – šios gėlės žydi vėliau arba anksčiau, todėl gėlynas ilgiau išlieka dekoratyvus ir harmoningas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.