Šeimos gydytojas Valerijus Morozovas ragina tėvus atsisakyti įsikibusio mito, kad sveikas vaikas turi būti pūstis ir daug valgyti. Iš tiesų storumas nėra sveikatos rodiklis, o gausus, neapgalvotas maitinimas nebūtinai reiškia gerą šeimos gerovę. Vaikų apetitas yra kintantis ir dažnai priklauso ne tiek nuo jų „prigimties“, kiek nuo šeimos įpročių, prieinamų užkandžių ir tėvų elgesio prie stalo.
Kodėl vaikas kartais nieko nevalgo?
Vaiko skrandis — mažas, dažnai tenka tik kumščio dydžio apimtys, tad sotumo jausmas atsiranda greitai. Penkiametis fiziškai negali suvalgyti tokios porcijos kaip suaugęs. Be to, užkandžiai ir saldūs gėrimai „išjungia“ alkio jausmą: gliukozė suteikia trumpalaikį sotumo pojūtį, todėl normalus pietų ar vakarienės valgymas tampa nebeįdomus. Morozovas taip pat pabrėžia tėvų ir senelių vaidmenį — dažna klaida, kai rūpestingi giminaičiai „gelbsti“ vaikus užkandžiais, manydami, kad taip skatina juos valgyti.
„Bet gi nieko nevalgo, rankytės ir kojytės kaip šakaliukai, drabužiai krenta“, – prieštaraus raudonžandės aerodinaminių formų mamos. Tačiau svarbu atskirti normalius augimo ir apetito svyravimus nuo tikrų sutrikimų. Trijų–penkerių metų amžiuje vaikai dažnai būna lieknesni, nes tuo metu intensyviau auga smegenys nei raumenys, tad energijos poreikis gali būti mažesnis.
Kaip skatinti sveikus valgymo įpročius be prievartos?
Morozovas siūlo keletą praktinių principų: riboti saldžius gėrimus ir greitą maistą, pasiūlyti pasirinkimą tarp kelių sveikų patiekalų, rodyti pavyzdį pats ir įtraukti vaiką į maisto gaminimo procesą. „Aišku! Šituose namuose išmoksi bet kuo užpildyti pilvą … Pirmyn, vilkite tas dešreles!” – sarkastiškai prisimindamas požiūrį, kuris nepadeda formuoti sveikų valgymo įpročių.
Prievartinis valgyti ragindamas, pažadant atlygius ar gąsdinant gali turėti ilgalaikes neigiamas pasekmes — vaikas gali įsitvirtinti kaip „nevalgėlis“ arba išugdyti ryšį tarp maisto ir emocijų.
Vietoje to geriau siūlyti maistą ramiai, drauge ragauti naujus patiekalus, neapgaudinėti vaikų įdėjus nematomus ingredientus ir vengti reikalavimo „suvalgyti viską iki dugno“.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Jei vaikas prastai priauga svorio ar ūgio, po valgio skundžiasi skausmu ar pilvo pūtimu, vengia tam tikrų maisto grupių, dažnai serga ar keičiasi elgesys — verta pasikonsultuoti su gydytoju. Gydytojas įvertins, ar reikia tyrimų ar specialios dietos, ar priežastis labiau psichologinė ar susijusi su šeimos mitybos įpročiais.
Fizinis aktyvumas, žaidimas lauke, gera nuotaika ir tėvų pavyzdys yra dažniausiai veiksmingiausi „apetitą skatinantys“ veiksniai. Morozovas primena: svarbiausia ne stipri kontrolė, o nuoseklumas, kantrybė ir pagarba vaikui — taip formuojami ilgalaikiai sveiki valgymo įpročiai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.