Yra legenda, pasakojanti apie kregždutę, snapelyje nešusią žmogui kelis nemirtingumo skysčio lašus. Tačiau vapsva tyčia įkando kregždutei ir ši išliejo gyvybės lašelius ant bruknės, pušies ir kedro. Nuo to laiko šie augalai žaliuoja žiemą ir vasarą. Tačiau bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.) yra vertinga ne tik tautosakoje – ji turi ilgą tradiciją liaudies ir mokslinės medicinos praktikoje.
Kada rinkti ir kaip džiovinti
Medicininė žaliava yra bruknių lapai ir uogos. Pernykščiai lapai renkami pavasarį, paprastai balandžio–gegužės mėnesiais. Per vasarą užaugę lapai skinti po uogų nuskynimo rudenį (rugsėjis–lapkritis). Vasarą skinti lapai džiovinant dažnai patamsėja ir praranda dalį naudingųjų savybių, todėl jų netinka naudoti žaliavai.
Lapai ir šakelės džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba specialiose džiovyklose ne aukštesnėje nei 40 °C temperatūroje. Namų sąlygomis patartina džiovinti nesmulkintus lapus, surištus į šluoteles – taip geriau išsaugomos vaistingosios medžiagos. Bruknių uogos renkamos gerai sunokusios (nepusžalės) ir džiovinamos 50–60 °C temperatūroje džiovykloje arba orkaitėje.
Cheminė sudėtis ir saugojimas
Bruknėse yra natūralaus cukraus, pektinų, vitaminų C, P ir B grupės, karotino, geležies, kalio ir kalcio. Uogose randama benzoinė rūgštis, turinti antiseptinių savybių, todėl bruknės natūraliai atsparios puvimui ir ilgai laikosi net nedžiovintos. Gaunant sultis ar uogas šaldant, rekomenduojama vengti perteklinio cukraus, kuris gali pakeisti skonį ir kai kurias gydomąsias savybes.
Kada vartoti ir kam naudingos bruknės
Daugiau medicinoje naudojami bruknių lapai – jie turi šlapimą varančių ir sutraukiančių savybių, naudojami viduriuojant. Bruknių lapų nuoviras ir užpilas gali skatinti tulžies išsiskyrimą, didinti apetitą, palengvinti pabrinkimus ir uždegiminius sąnarių procesus.
Jie rekomenduojami sergant inkstų ligomis (nefritu, cistitu), reumatinėmis ligomis, podagra, įvairiais artritais, taip pat esant tulžies pūslės akmenligei ar cholecistitui.
Uogos turi priešskorbutinį, priešuždegiminį, diuretinį ir kraujospūdį reguliuojantį poveikį. Bruknių sultys didina šlapimo rūgštingumą, todėl yra naudingi gydant šlapimo takų infekcijas – jos gali sustiprinti antibiotikų ir sulfanilamidinių preparatų poveikį. Po chemoterapijos rekomenduojama vartoti šviežias ar džiovintas bruknes, siekiant išvengti disbakteriozės ir apsaugoti inkstų epitelį nuo toksinio poveikio.
Paruošimo receptai ir vartojimo rekomendacijos
Bruknių lapų užpilas: 1 valgomasis šaukštas smulkintų lapų užpilamas 1 stikline karšto vandens, pavirina 10–15 min., paliekama 10 min. uždengtame inde ir nukošiama. Gerti po stiklinę 3–4 kartus per dieną prieš valgį.
Bruknių lapų nuoviras vaikams šlapimo nelaikymui: du valgomieji šaukštai mišinio (uogos ir lapai lygiomis dalimis) užpilami 2 stiklinėmis vandens, pavirinama 10 min. ir nukošiama. Gerti dalimis per dieną, dalį – prieš miegą.
Norint pagreitinti gleivių pasišalinimą kosulio atveju, rekomenduojama vartoti bruknių sultis sumaišytas su medaus sirupu – po 1 valg. šaukštą 6–8 kartus per dieną.
Atsargumo priemonės
Nors tradiciškai bruknių preparatai naudingi įvairiais atvejais, reikia laikytis atsargumo: esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms, padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui ar tam tikroms virškinimo problemoms, vartojimas gali būti netinka. Dalis šaltinių rekomenduoja pasitarti su gydytoju nėštumo metu, nes duomenys apie saugumą kartais skiriasi – vienur minimas naudingas poveikis tinimui mažinti, kitur patariama būtina atsarga. Jei vartojate vaistus, ypač antibiotikus ar diuretikus, prieš pradedant gydymą bruknėmis pasitarkite su gydytoju.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.