Mokslininkų tyrimai rodo, kad net šviežios daržovės gali tapti nepastebimų pavojų šaltiniu: į jas gali patekti nanodalelės plastiko, kurios vėliau gali patekti į žmogaus organizmą. Nors plastikas ilgą laiką buvo laikomas patogiu ir naudingai naudojamu medžiagos pavidalu, jo išplitimas aplinkoje dabar kelia rimtų ekologinių ir sveikatos klausimų.
Kas nustatyta tyrime
Eksperimento metu, kurį atliko Plimuto universiteto specialistai, ridikės augintos hidroponinėje terpėje, kurioje buvo ištirpinta polistirolo nanodalelių. Po penkių dienų mokslininkai nustatė, kad apie 5 % nanoplastiko pateko į šaknis. Maždaug ketvirtadalis tų dalelių pasiekė valgomąją šaknies dalį, o apie 10 % pakilo iki lapų. Tai rodo, kad, nepaisant natūralių augalų apsauginių mechanizmų, dalelės gali prasiskverbti į audinius ir taip patekti į maisto grandinę.
Tyrimo reikšmė ir ribotumai
Tyrimo autoriai pažymi, kad eksperimentas ne visiškai atspindi natūralias sąlygas. Naudota plastiko koncentracija tirpale buvo didesnė už įprastą dirvožemio užterštumo lygį, buvo tirtas tik vienas plastiko tipas ir viena augalų rūšis. Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad mažos plastiko dalelės gali įveikti augalų apsaugines barjerines struktūras ir kauptis audiniuose, todėl galimas jų perdavimas vartotojui per maistą.
Galimi pavojai žmogaus sveikatai
Anksčiau atlikti tyrimai taip pat rodo, kad mikro- ir nanoplastikas gali prasiskverbti į žmogaus organizmą ir kauptis įvairiuose audiniuose. Nors tiesioginiai ilgalaikiai poveikiai dar nėra pilnai išaiškinti, mokslininkai įspėja dėl galimų biologinių sutrikimų, uždegiminių reakcijų bei ląstelių ir organų funkcijų pokyčių. Dabartiniai duomenys rodo, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant nustatyti saugius žmogaus ekspozicijos lygius ir mechanizmus, kuriais plastikas veikia organizmą.
Praktiniai patarimai vartotojams
Nors visiškai pašalinti riziką iš aplinkos greitai neįmanoma, vartotojai gali imtis tam tikrų priemonių mažinti ekspoziciją: rinktis mažiau supakuotus produktus, vengti perteklinio sintetinės pakuotės naudojimo, kruopščiai plauti daržoves (plovimas gali nepašalinti nanodalelių, bet sumažina paviršinius teršalus) ir skatinti tvarią atliekų tvarkymo praktiką.
Svarbu suprasti, kad „organinis” ženklinimas negarantuoja visiško plastiko nebuvimo, nes tarša gali būti aplinkos ir oro kilmės.
Ką daryti toliau
Mokslininkai ragina atlikti platesnius tyrimus, apimančius skirtingas augalų rūšis, dirvožemio sąlygas ir įvairius plastiko tipus, taip pat vertinti ilgalaikį poveikį žmonių sveikatai. Be to, būtina intensyvinti pastangas mažinant plastiko taršą – geresnė atliekų tvarkymo infrastruktūra, sumažintas vienkartinių plastikų vartojimas ir inovacijos alternatyviose, biologiškai skaidžiose pakuotėse gali padėti spręsti šią problemą plačiame mastelyje.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.