Penktadienio vakaras Kauno arenoje buvo kupinas emocijų: Sylvainas Francisco žaidė savo paskutiniąsias rungtynes vilkėdamas žaliai baltus marškinėlius ir viešai atsisveikino su klubo sirgaliais. Atvykęs į Kauną kaip perspektyvus jaunas gynėjas, prancūzas per dvejus metus tapo vienu ryškiausių Eurolygos žaidėjų ir ilgai iš viso klubo egzistavimo išliks žaidėjo atmintyje.
Augimas, kritimai ir komandinis darbas
„Evoliucija. Mano žaidimas subrendo, – du sezonus Kaune lygino Cisco. – Aplink save turėjau gerus žmones, šiemet – dar labiau. Turėjau suprasti komandos draugus, kad duočiau ką nors naujo. Pasikeitė ir trenerių štabas. Viskas buvo kitaip. Mums tai buvo nauja, bet sugebėjome tai išnaudoti savo naudai. Evoliucija, branda, puiki komanda.“ Francisco pabrėžė, kad komandinė sąveika ir treniruočių procesas leido jam progresuoti tiek individualiai, tiek kaip komandos nariui.
Žaidėjas prisiminė ir sunkiausius sezono momentus: „Sakyčiau, praeitais metais vos prasmukome prieš „Rytą“. Paskutinis metimas buvo neįtikėtinas, buvo labai sunku, metai buvo sunkūs, – prisiminė gynėjas. – Šiais metais sudėtingiausias dalykas net ir laimint buvo tai, kad turėjome prisitaikyti, žaisti kartu. Galų gale manau, kad visi buvo susikoncentravę.“ Nors atkrintamosios nebuvo sėkmingos, galimybė jose dalyvauti liudija apie komandos nuveiktą darbą ir siekį aukštumų.
Kontrakto sąlygos ir medicininė istorija
Vienas įdomiausių Francisco atskleidimų susijęs su medicininėmis peržiūromis ir kontrakto punktais. Jis pasakojo, kad atvykdamas į klubą turėjo problemų su keliais: po traumos Miunchene buvo uždegimas ir stiprus darbų krūvis reabilitacijai. Dėl to sutartyje buvo įrašytos griežtos sąlygos: pirmoji versija numatė, kad gavus traumą kairiajame kelyje jam būtų mokama tik už tris mėnesius ir jis galėtų netekti vietos komandoje. Vėliau pasirašyta kita sutarties redakcija dar aiškiau apibrėžė, kad esant rimtai traumos rizikai sutartis gali būti nutraukta.
Francisco atviravo, kad tai buvo didelis iššūkis: jam teko intensyviai dirbti su fizinio rengimo treneriu Justu Grainiu, vengti kamuolio pratimo sezono metu ir susitelkti į mobilumą bei kelio stiprinimą. „Dėkui Dievui, pirmaisiais metais sugebėjau tai išpildyti, nes antrieji metai jau buvo garantuoti. Nuolat dirbau ties savo keliais, kūnu, Achilo sausgysle. Džiaugiuosi, nes viskas jau praeityje, tai – mano istorijos dalis. Turiu paminėti Justą – jis yra geriausias fizinio rengimo treneris, kokį tik esu turėjęs.“
Tokios sąlygos ir medicininės neaiškumai dažnai lemia žaidėjo karjeros pasirinkimus: būti klube, kuriame tau suteikiama parama ir reabilitacija, ar ieškoti kitų galimybių. Francisco atvirai sakė, kad sprendimas išeiti nebuvo paprastas: „Bandau vaikytis svajonės. Jaučiu, kad tai yra kažkas, ką noriu padaryti. Sakyčiau, norisi pamatyti, kaip dalykai susiklostys, bet buvo labai sunku.“
Be profesionalių iššūkių, žaidėjas akcentavo ir emocinį ryšį su miesto sirgaliais bei komandos vaikais: fanų meilė jam reiškė daug, o šeimos buvimas rungtynėse tapo svarbiu palaikymo šaltiniu. Po finalo Francisco oficialiai paskelbė apie savo išvykimą, o komandos kapitonas Edgaras Ulanovas ir jis apsikabino – tai buvo simboliškas atsisveikinimas su etapu, kuris abiem paliko daug prisiminimų.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.