Tyrėjai pristatė naują, potencialiai mažiau invazinį būdą kovoti su riebalais – mažytį, medikamentais prisotintą pleistrą, kuris vietiškai keičia baltuosius riebalus į metaboliniu požiūriu aktyvesnius rudus riebalinius audinius. Bandymai su pelėmis parodė, kad gydytose vietose riebalų kiekis mažėjo, o gliukozės koncentracija kraujyje pagerėjo, tačiau reikalingi platesni tyrimai žmonėms.
Kaip pleistras veikia
Pleistras yra vos vieno kvadratinio centimetro pločio ir prisotintas nanodalelių, kurių skersmuo siekia apie 250 nanometrų. Ant pleistro esama itin plonų adatėlių, leidžiančių vaistus patekti į poodinį audinį beveik nejaunamai. Pagal tyrėjus, nanodalelės sukurtos taip, kad suirtų palaipsniui ir medikamentą išskirtų konkrečioje vietoje, o ne paskleistų po visą organizmą.
„Šios nanodalelės buvo sukurtos taip, kad suirtų palaipsniui, vaistus atiduodamos netoliese esančiam audiniui. Tokiu būdu medikamentai nepasklinda po visą kūną ir nėra iššvaistomi per greitai“, – aiškino profesorius Zhen Gu.
Tyrimo eiga ir rezultatai
Mokslininkai tikrino pleistrų poveikį kelioms pelių grupėms: vienai prijungus pleistrą su medikamentais, kitai – tuščią pleistrą. Pleistrai keisti kas tris dienas viso keturių savaičių laikotarpiu. Po eksperimento paaiškėjo, kad pelės, nešiojusios nanodalelių turintį pleistrą, toje kūno pusėje, kur pleistras buvo užklijuotas, turėjo apie 20 proc. mažiau riebalinio audinio. Be to, tų gyvūnų gliukozės kiekis kraujyje buvo ženkliai mažesnis.
Vienas iš tyrimui vadovavusių mokslininkų Li Qiang pažymėjo: „Suprantame, kad šis atradimas itin nudžiugins visus, kurie trokšta dailesnių kūno linijų. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas yra padėti didelį nutukimą turintiems, diabetu sergantiems žmonėms“.
Privalumai, apribojimai ir perspektyvos
Panašios technologijos gali būti patrauklios dėl mažiausiai invazinio charakterio, ypač palyginti su injekcijomis ar agresyvesnėmis procedūromis. Lokalizuotas vaisto išskyrimas sumažina sisteminę ekspoziciją ir galimus šalutinius reiškinius, o pleistrų gamyba, teoriškai, gali būti palyginti ekonomiška.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad rezultatai gauti su gyvūnais. Žmonių organizmo atsakas gali skirtis, todėl būtini saugumo ir veiksmingumo tyrimai klinikinėse sąlygose, ilgesnės trukmės stebėjimai bei reguliaciniai vertinimai. Reikės įvertinti ilgalaikį poveikį medžiagų apykaitai, odos reakcijas, nanodalelių sklaidą ir galimą poveikį kitoms organų sistemoms.
Jei būsimieji tyrimai patvirtins saugumą ir efektyvumą žmonėms, tokie pleistrai galėtų papildyti gydymo arsenalo priemones kovai su nutukimu ir su tuo susijusiomis metabolinėmis ligomis, tačiau kol kas šis atradimas – įdomi perspektyva, o ne paruoštas sprendimas kasdienei praktikai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.