Vilniaus universiteto ir Toronto universiteto profesorius Artūras Petronis atskleidė itin svarbią mokslinę naujovę, kuri gali pakeisti mūsų požiūrį į epigenetinį senėjimą bei „atjauninimo“ programų efektyvumo vertinimą. Per pastaruosius dešimtmečius biologinio amžiaus nustatymas tapo vis populiaresnis, nes jis leidžia įvertinti ligų riziką ir sveikatos būklę pagal epigenetinius pokyčius ląstelėse. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šio amžiaus matavimai nėra tokie statiški, kaip manyta anksčiau.
Epigenetinis amžius keičiasi priklausomai nuo paros laiko. Profesoriaus Artūro Petronio vadovaujama komanda atliko tyrimą, kuris parodė, kad žmogaus epigenetinis amžius kinta net pačios paros eigoje – vakare ir naktį organizmo ląstelės būna „jauniausios“, tuo tarpu apie vidurdienį epigenetinis amžius gali būti net penkeriais metais didesnis. Tai reiškia, kad vienkartinis epigenetinio amžiaus nustatymas gali būti netikslus ir klaidinti vertinant įvairių „atjauninimo“ programų, dietų ar preparatų veiksmingumą.
Šis atradimas turi didelį praktinį poveikį. Jis rodo, kad norint tiksliai įvertinti žmogaus biologinį amžių ir ligų riziką, reikėtų atlikti kelių tyrimų seriją per skirtingus paros laikus. Tai padėtų identifikuoti realius nukrypimus nuo normos, o ypač svarbu – efektyviau diagnozuoti ir stebėti su amžiumi susijusias ligas tokių kaip vėžys, diabetas, Alzheimerio liga ir kt.
Epigenetika ir chrono-epigenetika: naujos mokslo kryptys
Chrono-epigenetika – nauja mokslo šaka, tyrinėjanti, kaip laikas, ypač paros ciklai, veikia epigenetinius procesus, lemiančius mūsų organizmo veiklą ir senėjimą. Profesoriaus Petronio komanda Vilniaus universitete kartu su Kanados Psichinės Sveikatos Centru vykdo vieną pirmųjų pasaulyje chrono-epigenetikos projektų, siekdama suprasti, kaip epigenetiniai pokyčiai sąlygoja įvairių ligų atsiradimą ir progresavimą.
„Nors organizmo DNR struktūra ir genai išlieka pastovūs nuo gimimo iki mirties, epigenetiniai pokyčiai lemia, kodėl jaunų ir senų žmonių ląstelės elgiasi skirtingai, ir kaip ligos gali būti „įjungtos“ tik vėliau gyvenimo etapu“, – paaiškina prof.
A. Petronis. Šie pokyčiai – tai epigenetinės reguliacijos mechanizmai, valdantys genų aktyvumą be tiesioginio DNR pokyčio.
Klinikinės pritaikymo perspektyvos ir tolimesni tyrimai
Vilniaus universiteto Gyvybės Mokslų centre įkurta Epigenetikos laboratorija, bendradarbiaudama su bioinformatikais ir medikais, siekia, kad molekuliniai atradimai būtų praktiškai pritaikomi klinikinėje medicinoje. Šis bendradarbiavimas jau atvėrė kelią naujiems gydymo ir prevencijos metodams, kurie padės geriau prognozuoti ir valdyti chronines ligas, įskaitant psichikos sutrikimus, vėžinius susirgimus, diabetą ir neurodegeneracines ligas.
Be to, šie tyrimai skatina individualizuotos medicinos plėtrą, leidžiančią taikyti tikslinius gydymo metodus pagal paciento unikalią epigenetinę būklę ir biologinį amžių. Ateityje tai gali tapti svarbia priemone kovojant su amžiaus nulemtais sveikatos sutrikimais ir gerinant gyvenimo kokybę.
Epigenetinio amžiaus ir chrono-epigenetikos tyrimai taip pat atveria naujus horizontus suprasti, kaip laikui bėgant organizme aktyvuojasi ligas sukeliančios genų programos, kurios ilgus metus išlieka „užslėptos“. Tai leidžia geriau suprasti senėjimo ir su juo susijusių ligų mechanizmus, o taip pat ieškoti inovatyvių būdų jas atitolinti arba užkirsti kelią.
Šie fundamentalūs atradimai – svarbus žingsnis į priekį biomedicinos moksle, suteikiantis naujų žinių apie žmogaus sveikatą ir vyresnio amžiaus ligų prevenciją. Aukštos kvalifikacijos specialistų ir skirtingų sričių mokslininkų bendradarbiavimas užtikrina, kad šie rezultatai ir toliau būtų plėtojami ir pritaikomi praktikoje, skatindami sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą visiems.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.